Žydronė Lukšytė

Žydronė Lukšytė

Pritariu posakiui, kad kelionės yra liga, kuria neįmanoma persirgti. Viena kartą užsikrėtei šiuo "virusu", ir tai jau visam gyvenimui. Mane "infekcija" pagavo dar vaikystėje - "užkratą" gavau pradėjusi skaityti Žiulio Verno ir kitas kelionės knygas. Būdama maždaug 5-erių, susikroviau "venzliuką" (ryšulys, pritvirtintas ant lazdos) ir pasakiau močiutei, kad einu "į pasaulį". Tuomet kelionė baigėsi ties kaimyno vartais, tačiau potraukis "pažinti pasaulį" nedingo.
"Tikrąsias" keliones patyriau atsivėrus Lietuvos sienoms - pirmiausiai tyrinėjau Europą, vėliau Azijos šalis, šiaurinę Afriką. Leisdavausi į kelionę su kuprine ir be griežto plano, be jokių rezervacijų, tik su avia-bilietu kišenėje. Patikdavo spręsti vietoje, kur norėsiu pasilikti ilgiau, o iš kur greitai kelsiu sparnus. Pabendravus su kitais keliautojais, maršrute atsirasdavo ir visai negirdėtų ar man nežinotų vietų. Jos dažniausiai ir nustebindavo.
Tačiau, mane kaip keliautoją, be abejo, subrandino ilgesnė (pusantrų metų) kelionė į Pietų Ameriką ir Centrinę Ameriką. Prieš aštuonerius metus išėjau iš darbo (tuo metu dirbau banke), susikroviau didesnę kuprinę nei ankstesnėms kelionėms ir leidausi Naujojo pasaulio atradėjų keliais. Šios kelionės vaisius - ir mano knyga, kurią ryžausi parašyti ("Pietų Amerika. Metai su kuprine Naujojo pasaulio keliais") ir kartu su partnerėmis įkurtas kelionių verslas ("Travel planet" agentūra).
Dabar turiu svajonių darbą - kuriu maršrutus kitiems, keliauju su grupėmis ir galiu kasdien stebėti atradimo džiaugsmą kitų žmonių akyse. Tai mane motyvuoja vėl ir vėl sugrįžti į jau pažįstamas šalis, atrasti naujas nepažintas vietas ir dar kartą apsilankyti tose, kurios mane užbūrė, kai pirmą kartą jas atradau. Be kelionių, dar mane džiugina šie pomėgiai: fotografija (net ir matytos vietos kas kartą atrodo kitaip ir kyla azartas jas užfiksuoti kitoje šviesoje ar kitomis sąlygomis), istorija (tiek Lietuvos ar Europos, tiek senųjų kultūrų - Egipto, inkų ar majų), žygiai į kalnus, nardymas ir ispanų kalba.
Tikiu, kad kelionės keičia gyvenimus, ir dažniausiai į gerąją pusę. Man kelionės dovanojo daug nuostabių dalykų: tapau atviresnė kitokiems žmonėms ir kitoms kultūroms, išmokau mėgautis mažais gyvenimo džiaugsmais (šviežių sulčių kokteilis paplūdimyje ar indėnų močiutės pasakojimas apie jos ūkį), net ir grįžusi namo į Lietuvą, tapau pozityvesnė - sveikinuosi su nepažįstamais žmonėmis gatvėje ir vis dažniau sulaukiu atsakymo 🙂 Linkiu ir jums daug atradimų kelyje ir daug nuostabių pokyčių, kuriuos jums gali padovanoti kelionės!