Įdomios profesijos iš Indijos

Blogas

Turite klausimų? Mielai į juos atsakysiu - Gabrielė

Rašykite man arba skambinkite tel.:
+370 686 08919

Klauskite

Dalintis:

Istorija apie jo didenybę Omletininką

Pasauliui keičiantis, atsiranda vis naujų profesijų, kurios užmarštin nustumia senąsias. Visgi, keliaudami po kai kurias šalis, dar galime atsukti laiką atgal ir pamatyti tai, ko greitai, galbūt, nebeliks visiškai. Raštvedys, spausdinantis tekstą rankine spausdinimo mašinėle, peilių galąstuvininkas, kuris važinėja aplipęs įvairaus kalibro peiliais ir juos galanda sukdamas dviračio pedalus, arba ausų valytojas gatvėje, sėdintis su keturkampe dėžute, pilna įvairių skysčių ir instrumentų, ir lyg chirurgas ilgais virbalais atliekantis savo darbą - visa tai mums gali atrodyti lyg scena iš fantastinio filmo, tačiau Indijoje tokių profesijų žmones keliautojai vis dar sutinka. Tokio “verslo” esmėlabai paprasta: daryti vieną mažą darbą, bet daryti jį geriau už bet ką kitą. Apie vieną tokį verslininką ir norėčiau papasakoti.

Nedaug kas žino jo tikrąjį vardą (Ramkišanas Golani), bet visi žmonės tiek Džodpūro mieste, tiek ir daugelyje pasaulio šalių žino jo darbinį pseudonimąOMLETININKAS. Tai žmogus, kuris nuo 1970-ųjų nedaro nieko kito, išskyrus omletų kepimą. Savo darbą jis išmano puikiai, o to įrodymasbent 1000 pagal paskirtį kasdien sunaudojamų kiaušinių. Pakartosiubent VIENAS TŪKSTANTIS kiaušinių kasdien! Omletininko darbo vieta - mažytis kioskas, stovintis šalia įspūdingų Džodpūro miesto vartų. Mažoje virtuvėlėje yra tik vienas degiklis keptuvei, šalia sustatytos kiaušinių dėklų barikados, o be poros plastikinių kėdučių klientams prisėsti ir mažyčio stalo daugiau patogumų nėra. Užtat čia pat praeinančios paklydę karvės ir autorikšų skleidžiami garsai omletų valgymo procesui prideda papildomo indiško prieskonio.

“Šie omletai,” sako jaunėlis sūnus, priimdamas mano užsakymą, “pakeitė mūsų gyvenimą. Kol „Lonely Planet“ autoriai nepaminėjo mūsų savo kelionių gide, mano tėvas kukliai pragyvendavo parduodamas avienos troškinį, šiek tiek pulao ir kitų patiekalų.” „Lonely Planet“ rekomendacija katapultavo verslą į staigią sėkmę. “Per vieną naktį reikalai pasitaisė ir viskas, ką žmonės pradėjo norėti valgyti, buvo omletai,” sako jis. Būtent tada Ramkišanas Golani iš paprastos užeigos savininko ir tapo jo didenybe Omletininku. Toks ėjimas pasirodė meistrišku. Kol daugelis verslininkų sėkmės sulaukdavo tik per turizmo sezono piką, jo reikalai puikiai ėjosi bet kuriuo metu. Net ir vietiniai indai pradėjo mėgti omletus, o pataikaujant jų skoniui, meniu atsirado omletas su masala ir sūriu. Ilgainiui tai tapo ir užsieniečių labiausiai mėgstama patiekalo versija.

Sumokėję kuklią 15 rupijų kainą (~0,65 Lt), atsidursite tikrame kiaušinių rojuje, iš kurio išeiti jums nesinorės! Šios srities lyderis omletų skonį ir aromatą per ilgus praktikos metus nudailino iki tobulumo. „Pavyzdžiui, anksčiau kepdami omletą naudojome trintą sūrį, bet ilgainiui atradome, kad tepamas sūris suteikia geresnį aromatą“, sako jo didenybė. Kita jo naudojama gudrybė yra žiupsnelis ciberžolės, kuri keičia kiaušinių omlete konsistenciją.
Džodpūre šį didžiavyrį žino visi. Interesantai gali praleisti valandų valandas šalia Omletininko kiosko, skaitinėdami patenkintų klientų paliktas, susižavėjimo pilnas rekomendacijas. Kas tris mėnesius joms užrašyti prireikia vis naujos užrašų knygelės, ir tai yra dar vienas jo pasaulinės sėkmės įrodymas. Šalia užrašiniųšūsniai atviručių su palinkėjimais, kuriuos Omletininkas gauna iš keliautojų, ir ant visų jų užrašytas tas pats adresas:
Omletų Parduotuvė
Šalia Laikrodžio Bokšto
Džodpūras
Indija

Tiek ir tereikia, kad atvirukas pasiektų adresatą. Konkurencija? Jo didenybė sakosi dėl jos esantis ramus: „Jie gali pardavinėti tiek kiaušinių, kiek tik sugeba, bet aš esu vienintelis, kurį pasaulis vadina Omletininku!”.

Kuo daugiau žmonės keliauja, tuo labiau jie vertina patirtis, o ne aplankytus objektus. Pažintis su Omletininku gali tapti ir jūsų kelionės „vinimi“, o ekskursija po Džodpūro miestąplaktuku, kuris tą vinį garantuotai įkals į atitinkamą prisiminimų lentynos vietą. Ne maisto, o vaizdų gurmanams tikrai patiks Mehrangarh Fortas, nuo kurio atsiveria įspūdinga šio mėlyniausio Indijos miesto panorama. Fortas priskiriamas vienam iš 7 šalies stebuklų, čia buvo filmuotas ir vienas geriausių 2012 m. filmų „Tamsos riterio sugrįžimas“tai tikras Radžastano valstijos, kurią lankysime, pasididžiavimas, nors gal reikėtų jį vadinti desertu po omleto?

Tomas Baranauskas