Jordanijos mitai ir realybė 

Kaip ir dauguma rytų šalių, Jordanija yra apipinta įvairiais mitais, tačiau jau pirmąją dieną daugelis iš jų subliuško. Iš įvairių pasakojimų turėjau susidariusi įspūdį, kad jordanietės be vyrų palydos negali vaikštinėti mieste, tačiau beveik vienoje šalies sotinės, Amano kavinėje teko matyti būrelius merginų linksmai besišnekučiuojančių tarpusavyje. Be to, tiek moterys, tiek vyrai labai noriai bendrauja ir su užsieniečiais – patys užkalbina, paklausia iš kur, palinki gerų įspūdžių ir mielai fotografuojasi. Sunku paaiškinti kodėl, bet galvojau, kad šios šalies gyventojai bus uždari, įtarūs, nelinkę bendrauti, tačiau beveik visur girdėdavau draugišką pasisveikinimą „sveiki atvykę į Jordaniją”. Beje, jordaniečiai savo karalių Abdulą II bin Al-Husseiną taip pat vadina žmonių karaliumi dėl atvirų durų politikos. Ne vienas jų yra matęs karalių vaikštinėjantį mieste ar valgantį užkandinėje – vienoje iš jų, garsėjančioje geriausiais falafeliais visame Amane apsilankėme ir mes. Mane patikino, kad bet kuris paprastas gyventojas gali patekti pas karalių, jei tik iš anksto užsiregistruos. Viena iš karaliaus žmonų  – karalienė Rania – taip pat neslepia savo kasdienio gyvenimo. Ji –  visame pasaulyje gerai žinoma humanitarė bei mados ikona, turinti daugiau nei 4 mln sekėjų savo Instagram profilyje. Palyginimui, dabartinė Amerikos prezidento žmona Melania Trump savo Instagram profilyje turi tik 1,5 mln sekėjų. 

Dar vienas mitas, kad Jordanijos gyventojai, kaip ir visi musulmonai, nevartoja alkoholio. Baruose ar kavinėse netrūksta nei gėrimų, nei gėrėjų, nors, tiesa, galiu klysti, nes viskas skendi lengvame debesyje. Rūko čia visi –  jauni, seni, moterys ir vyrai. Grįžtant prie alkoholio temos, kuri net ir Lietuvoje jau darosi tabu, reikia pasakyti, kad visos alkoholio parduotuvės Jordanijoje priklauso tik krikščionims – musulmonams pagal įstatymą nevalia tokiu verslu užsiiminėti, tačiau lankytis jose leidžiama visiems. Karaliaus remiamos, šalyje draugiškai sugyvena abi religijos, tačiau, žinoma, gyventojai nevengia pasišaipyti vieni iš kitų. Kai paklausiau krikščionio, kurių dauguma čia graikų ortodoksai, kaip jie sutaria su musulmonais, jis į klausimą atsakė šmaikščia istorija apie tai, kokios buvo Kalėdos –  „viskas būtų buvę puiku, jei nebūtų tekę stovėti eilių prie eglutės ir laukti, kol musulmonai pasidarys „selfius”. Ši istorija gal kiek ir perdėta, be gerai atspindi skirtingų kultūrų persipynimą. 

Petra arba kodėl geriau neturėti jokių lūkesčių

Keliauti po Jordaniją itin patogu, nes per keturias – penkias valandas gali pervažiuoti visą šalį nuo sostinės iki Raudonosios jūros. Iki išsvajotos Petros – maždaug trys valandos kelio. Būtent Petra, ko gero, yra ryškiausias Jordanijos simbolis, dėl kurio čia atvažiuoja dauguma turistų. Tarp Sirijos dykumų klajoklių susiformavusi etninė nabatėjų grupė daugiau kaip prieš du tūkstančius metų įkūrė Petrą, kuri tapo jų karalystės sostine. Net ir siauras, tarp rožinių uolų vinguriuojantis keliukas, kuriuo reikia praeiti, norint patekti į Petrą, stebina savo vaizdais, raižiniais ir šviesos bei šešėlių žaismu. Geriausiai visiems atpažįstama – Petros Lobių Saugykla (angl. „Treasury”), išskaptuota aukštoje uoloje prie pat įėjimo ir stebinanti puikiai išsilaikusiomis simetriškomis ir rafinuotomis kolonomis. Ne mažesnį įspūdį palieka ir daugybė skylių šioje sienoje. Pasirodo, ši vieta daugelį metų viliojo lobių ieškotojus, kurie neradę jokių turtų, šūviu paženklindavo paradinį fasadą, taip įamžindami savo neišpildytą svajonę praturtėti. Visgi, ši Lobių saugykla yra tik viena iš daugelio šio stebuklingo miesto statinių. Amfiteatrų, šventyklų, daugybės kitų pastatų ir kelių dydis bei mastas rodo, kad Petra kaidaise buvo klestintis miestas, įsikūręs prekybinių kelių sandūroje. Čia gyveno tūkstančiai gyventojų – tai liudija daugybė „langelių”, išskaptuotų didžiulėse smiltainio uoluose. Daugelio pastatų paskirtis nežinoma, tačiau tai nė kiek netrukdo stebėtis ir gėrėtis šio muziejaus po atviru dangumi raižiniais ir visais matytais bei nematytais rožinės spalvos atspalviais.

Gal ir gali kilti pagunda suktis atgal įsiamžinus prie pagrindinės Lobių šventyklos, tačiau šiame mieste negalima skubėti. Ne veltui daugelis gidų siūlo Petrai skirti net tris dienas – retas galbūt sau tai galėtų leisti, tačiau praleisti visą dieną rekomenduočiau mažų mažiausiai. Raskite laiko įlįsti į kažkieno buvusius namus oloje, išgerti jau minėtų nuostabių granato sulčių ar tradicinės beduinų arbatos su mėtos lapeliais. Leiskite sau sustoti, nes tik tada prabyla sienos ir žmonės – vietiniai Petros gyventojai, prieš maždaug dvidešimt metų priversti palikti savo namus čia ir įsikurti greta esančioje valstybės įkurtoje gyvenvietėje. Kai supranti, kad vietiniai prarado savo namus tam, kad mes, turistai, galėtumėme nuodugniai apžiūrėti šį stebuklingą, UNESCO saugomą miestą, nebepyksti dėl jų įkyrumo siūlant kupranugarių, arklių ar asilų pavežėjimą. Visi vietiniai gyventojai, kurie buvo perkelti į gretimą gyvenvietę, čia grįžta dirbti ir kiekvienas parduotas daiktas ar įsiūlyta paslauga yra vienintelis jų pragyvenimo šaltinis. Daugelis jų ir miega čia, net jei ir nelabai teisėtai. Už specialų mokestį, susidraugavus su vietiniu, pernakvoti senoviniame name, o tiksliau – uolos viduje – gali ir turistai.

Štai kavinės savininkas Ahmedas (nenustebkite, jei kas antras sutiktas prisitatys tokiu vardu) kaip itin brangią savo šeimos relikviją parodė sąsiuvinį su jo buvusiuose namuose gyvenusių turistų atsiliepimais ir padėkomis. Nors pats jau nebegyvena čia, Petroje, jis nuoširdžiai džiaugiasi galėdamas suteikti progą suteikti neįkainojamą patirtį užsieniečiams. Iš tiesų jei ne prisivertimas nustoti lėkti, o tai gana įprasta norint pamatyti kuo daugiau keliaujant, gal net šiek tiek būčiau nusivylusi Petra. Žinoma, čia vėlgi labai svarbu kalbėti apie lūkesčius keliaujant. Kai esi šimtą kartų matęs tam tikrus itin turistų lankomus ir rekomenduojamus objektus nuotraukose ar vaizdo reportažuose, realybėje jie nebedaro didelio įspūdžio. Tuo labiau, jei tenka brautis per minias turistų ir vietinių, siūlančių savo paslaugas.

Visgi, kai išgirsti vietinių istorijas, Petra iš muziejaus tampa gyvu miestu su savo išgyvenimo ir meilės dramomis. Daugelis tų jaunuolių, kurie dosniai žarsto komplimentus visomis kalbomis (daugelis moka po penkias ar net šešias kalbas) ir siūlosi tapti gidais yra ar buvo vedę kokią nors europietę turistę. Bet yra ir tokių europiečių, kurios po vedybų liko gyventi čia ir puikiai įsiliejo į vietinių gyvenimą. Prisiklausius pačių įvairiausių gyvenimo vingių, net ir jau matytos Petros sienos atrodo kitaip. Tuo labiau, kad vakarėjant jos tampa dar ryškesnės ir įspūdingesnės. Be to, ir prie įėjimo esančios šventyklos aikštelė būna jau ištuštėjusi, kai gali įsiamžinti vienui vienas. 

Dar vienas dalykas, kurį rekomenduočiau planuojantiems vykti į Petrą – pamatyti ją nakties metu. Pirmadienio, trečiadienio ir ketvirtadienio vakarais nuo 20.30 val. prie pagrindinės Lobių saugyklos uždegama tūkstančiai žvakučių ir skambant beduinų melodijoms gali keliauti laiku tiek atgal, tiek ir pirmyn. 

Saldi beduinų arbata ir pačios ryškiausios žvaigždės 

Jei reikėjo laiko susidraugauti su Petra, tai Wadi Rum dykuma, kuri ne veltui vadinama Mėnulio slėniu, sužavėjo iš karto. Vos tik atvažiavę, patekom tarsi į kitą pasaulį bei pasinėrėm į paslaptingą tylą ir ramybę. Daugelis atvažiuoja tik dienos ekskursijai, tačiau čia itin rekomenduoju praleisti naktį. Net jei nepavyks užmigti, nes visą laiką norėsis skaičiuoti kone ryškiausas kada matytas žvaigždes, šviečiančias tik tau per skaidrų palapinės stogą, tos stebuklingos nakties, kai esi vienas tarp milijono žvaigždžių – niekada nepamirši. Tokiose stovyklose viskas pulsuoja beduinų dvasia – tradiciniai patiekalai, čia pat kepama duona, po vakarienės – kaljanas ir, žinoma, daug saldžios arbatos. Mums pasisekė išgirsti ir ilgesingas čia gyvenančių ir dirbančių beduinų dainas, palydimas būgnelių ritmu, bei šokius. Tai nebuvo turistams skirtas pasirodymas, tačiau įstrigo tai, kad čia dirbantys vietiniai, kurių dauguma – jaunimas, linksminasi taip, kaip ir jų tėvai bei protėviai. 

Kaip pasakojo mūsų stovyklavietės rekomenduotas vietinis, kuris mus pavežiojo po dykumą, jam beprotiškai pasisekė gavus vairuotojo darbą. Jo tėtis, geresnio uždarbio ieškodamas, irgi dirba mieste už 100 km, tačiau daug vyrų ir dabar dar gano savo avių ir kupranugarių bandas ir miega dykumoje įsirengtoje palapinėje vasarą ir žiemą. Moterys čia savo vyrus mato retai – jie grįžta kartą per savaitę, tad visi buities rūpesčiai ir vaikų priežiūra krenta ant jų pečių. 

Wadi Rum dykuma tapo ryškiausia šios kelionės žvaigžde. Mane pakerėjo tikra beduinų ir mistiška, žodžiais sunkiai apibūdinama dykumos dvasia. Kylančios uolų formacijos, arkos, tarpekliai, natūralūs tiltai, gamtos nutiesti tarp skirtingų uolų ir neįtikėtina ramybė, kuri išvalo nuo nereikalingų minčių. 

Atsisakyti nevalia – ašaros nepadės 

Jordanija turi viską, ko reikia turistams – gero maisto, turtingos istorijos, senųjų civilizacijų pėdsakų ir įspūdingos gamtos. Jordanija garsėja gerai išsilaikusiais romėnų miestų griuvėsiais, Senajame testamente minimu Nebo kalnu, ant kurio užlipęs Mozė pažvelgė į pažadėtą žemę. Šiame kalne, nuo kurio atsiveria vaizdinga Jordano slėnio panorama, Mozė ir buvo palaidotas paties Dievo, tad jo vieta nėra žinoma. Čia stovi ir IV a. statytos Mozės bazilikos liekanos su gerai išlikusiomis nuostabiomis mozaikomis, tad ši šalis turi daug ką pasiūlyti tyrinėtojams ir istorijos mėgėjams. Visgi, net jei nespėsite aplankyti keletos lankytinų objektų, negalima išvykti iš šalies nepaplūduriavus Negyvojoje jūroje. Tai tikrai unikali patirtis, tik nepamirškite, kad ši jūra, o tiksliau – ežeras nėra skirtas plaukioti. Tad vos tik įbridę – gulkitės ant nugaros ir drąsiai. Nepraleiskite ir purvo terapijos. Viešbučio paplūdimyje turistams asistuojantis Achmedas arba Machmudas išteps kūną purvu, po to padarys pilingą su druska – rezultatą pajusite iš karto. Žinoma, visa tai galite patogiai išbandyti prabangiuose SPA, kurių čia irgi netrūksta.

Jau minėjau, kad Jordanijoje galima pasimėgauti geru maistu, tačiau tai turi savo kainą. Maistas čia per daug skanus, o vietiniai – pernelyg vaišingi. Jei Azijoje pakankamai normalu atsisakyti valgyti rankomis, tai, patekus pas vietos gyventojus į namus, praktiškai negali mandagiai išsisukti nuo pasiūlymo suminkyti rankomis mažus rutuliukus iš ryžių, avienos ir jogurto padažo bei taip valgyti tradicinį Mansaf patiekalą. Dar daugiau – pirmą rutuliuką suvalgiau iš šeimininko rankos, nes taip jie parodo pagarbą svečiams. Bet kai po sočių užkandžių ir dar sotesnės vakarienės, užsukus arbatos puodeliui į restoraną, ant stalo išdygo vėl įvairūs patiekalai, akyse pradėjo kauptis ašaros. Nes vien iš mus palydėjusių vietinių žvilgsnių buvo aišku, kad atsisakyti nebus kaip. Jei jordanietis apsiima globoti užsienietį – tuščiu pilvu jo neišleis.  

UŽSISAKYKITE MŪSŲ NAUJIENLAIŠKĮ

Užsisakykite naujienlaiškį ir gaukite elektroninį kelionių kalendorių - kada į kurias šalis geriausia keliauti.