Kas gali labiau žadinti keliautojo fantaziją nei juodas kelias su geltonomis linijomis per vidurį ir horizonto miglose dunksančiais kalnais? Šis vaizdas, šimtai, tūkstančiai nukeliautų kilometrų įsirėžia į atmintį. Tai – geriausias suvenyras, kurį gali pasiimti su savimi.

Kvapą gniaužianti įžanga

Ši kelionė prasidėjo Las Vegase, automobilių nuomos punkte. Nei seno gero nuodėmių miesto šviesos, nei cirko vaidinimai ar koncertai neteikė tokio džiaugsmo, kaip prieš akis plytintys kilometrai. Tikslas – Jeloustouno nacionalinis parkas, pakeliui aplankant visus dėmesio vertus (ir nelabai toli nuo maršruto esančius) nacionalinius parkus.

Didžiojo Kanjono ir jo apylinkių čia neminėsiu – šis unikalus objektas nusipelno atskiro rašinio. Traukiame įstrižai per Nevados dykras Jutos valstijos link. Tikslas – Springdeilo miestelis, vartai į Ziono nacionalinį parką. Kelias nelabai ilgas ir ne itin išvaizdus. Važiuosime tris valandas. Springdeilas tėra motelių, kavinių ir viešbučių virtinė abipus kelio, tačiau juk ne architektūra grožėtis čia susirinkome. Tai popietei belieka baseinas, kepsniai ant grotelių ir dantytų raudonų uolų vaizdai mėtinio dangaus fone.

Ankstyvas rytas žada nuotykį – su vietos kompanijos atsiųstu gidu kopsime į kalnus. Tiksliau – su virvių ir savo pirštų bei pėdų pagalba kabarosimės raudonais smiltainais, lįsime į klaustrofobiškus urvus ir lynais leisimės nuo smailų viršūnių. Nors reklamos žada, kad „tai gali padaryti net vaikai ir senukai“, lengva nėra. Labiau nei fizinis nuovargis kausto aukščio baimė, nes daugelyje vietų tenka eiti atbrailomis be jokių virvių, pasikliaujant tik savo lygsvara ir guminių padų sukibimu. Leidžiantis virve žemyn kažkas prie ausies ima ūbauti – ogi pelėdos jauniklis smalsiai sukioja galvą ir stebi įsibrovėlius.

Akimis įsiurbti šitą sausomis medetkomis dvelkiantį grožį turi tik trumpas poilsio akimirkas. Tai – raumenų ir sausgyslių darbas, padedantis ilsėtis smegenims. Jei ne ta įkyriai prikibusi baimė nulėkti žemyn, sieloje ramu. Tarytum skleistųsi kažkoks seniai pamirštas žiedas. Gera net tada, kai dangus virš galvų susitraukia iki žydro įsčių plyšio ir tenka nusiimti kuprines, kurios nepralenda šonu slenkant urvo takais. Viskas. Pagaliau trasa įveikta, su nežymiais nuostoliais – keletas nubrozdintų pirštų ir sumuštų kelių. Sveiki atvykę į Jutą!

Norintiems didesnių adrenalino dozių kraujyje – daug šiurpesnis maršrutas, kurį jie vadina Angel's Landing. Prieš pasiryždami tam nuotykiui kritiškai įvertinkite savo fizinį pasirengimą ir atsparumą aukščio baimei. Apsispręsti padės „Youtube“ siužetai, ten nufilmuoti „GoPro“ kameromis. Arba labai užsinorėsite, arba rasite kiek ramesnių maršrutų, kurių parke netrūksta.

Apsistojus čia bent porai naktų verta pavažiuoti iki Graftono miestelio vaiduoklio. Čia XIX a. viduryje įsikūrę mormonai (tokia religija) ilgai ir sunkiai kovojo tai su potvyniais, tai su indėnais, kol galų gale pasidavė ir išsikraustė. Po jų liko keli puikiai suręsti namai, mokykla, fermos. Ir kapinės, kuriose yra netgi labai daug ką pasakančių apie tų laikų gyvenimą įrašų. Tą nudaigojo indėnai, anas mirė nuo užkrato vos dviejų, o štai – ir kojotų auka.

Tokios sakytum sumažintos Rumšiškės, tik aplinkui raudoni kalnai ir kaktusai. Vieta graži, bet kažkokia nejauki. Čia nufilmuota keletas klasikinių vesternų.

Gražu, gražiau, gražiausia

Iškart už Springdeilo (priešingoje nuo Las Vegaso pusėje) – vartai į Ziono nacionalinį parką, kelių mašinų eilutė. Perkame metinį leidimą į visus šalies parkus. Taip labiausiai apsimoka, nes atsipirks aplankius vos keturis, o mes planuojame pamatyti bent šešis.

Pats Ziono parkas įtartinai primena kompiuterio ekrano darbastalį, nušlifuotą fotošopu. Tokio ryškumo spavų gamtoje būti negali, sakome vieni kitiems. Bet paskui imame abejoti: o gal vis dėlto gali. Nes puslapis po puslapio parkas mums verčia savo grožio katalogą. Per milijonus metų nugairintos vandenų ir vėjo uolos – įvairiausių atspalvių. Nuo grizlio kailio iki lašišos vidurių. Visa tai papuošta eglėmis ir pušimis, kurios šaknimis lyg nagais įsikibusios laikosi šlaitų, kol vieną dieną neatlaiko ir krenta į bedugnę. Magiška vieta, sunkiai aprašoma žodžiais ar parodoma dvimatėmis nuotraukomis. Būtina pamatyti.

Gilyn į Jutą, peizažas pamažu kratosi dykumos bruožų, medžiai vis galingesni, o kalnai – pilkesni. Kitas stabtelėjimas – Braiso kanjonas. Nors kelionė iki čia teoriškai trunka tik dvi valandas, važiuojame dvigubai ilgiau. Čia skubėti neverta, nes aplink – kvapą gniaužiantys vaizdai, kaip banaliai tai beskambėtų. Prie Braiso įsikurkite vienai nakčiai, galėsite ramiai apžiūrėti šią įstabią vietą, o gal net ir porą kartų ją aplankyti.

Ši vieta ne tokia garsi kaip Ziono parkas, ir ačiū Dievui – nors truputį mažiau žmonių. Tai vienas tų objektų, kurie užklumpa nepasirengus, priverčia išplėsti akis ir ištarti „vau“. Tą gražų birželį, kai ten lankėmės, turistų buvo palyginti nedaug, todėl kai kuriose kanjono vietose dvelkė tikrais laukiniais, nesutramdytais Vakarais.

O būna štai kaip. Žingsniuoji giliai kvėpuodamas pušynu, spardai kankorėžius, ir staiga išnyra Jis. Visa savo didybe. Tokia didžiulė  raudona duobė žemėje, o iš jos dugno dygsta rausvi pirštai. Salvadoras Dali tokius dalykus regėjo sapnuose, o štai man ten akių sumerkti visiškai nesinorėjo. Paspragsi nuožmiai fotoaparatu pusvalandį, tada nuleidi rankas ir tiesiog stebiesi šiuo gamtos stebuklu. Sudunda griaustinis, nulyja, virš kanjono nusidriekia trys vaivorykštės. Gražu, nors apsiverk.  

Moabas, džipai ir raudonos arkos

Toliau – Moabas, apie kurį yra girdėję bent šiek tiek visureigiais ir bekele besidomintieji. Tai toks Jutos miestelis, kuriame surengti parodomuosius važiavimus ir naujo modelio fotosesiją savaime suprantamu reikalu laiko visokių džipų – nuo „Jeep Wrangler“ iki „Toyota LandCruiser“ gamintojai. Gatvėse pilna purvinų, aplamdytų visureigių, tik tas purvas kitoks nei Lietuvoje. Oranžinis, rupus, lyg impresionisto teptuku užtėkštas. Kliuvo ir mūsiškiui „Cherokee“, bet nedaug, nes į rimtas trasas su tuo parketiniu žvėriuku leistis nedrįsau.

Moabas – tai tikri laukiniai Vakarai, su išlikusia gatvių struktūra, salūnais ant kampo ir net vandens bokštu. Vakarop prisimerkęs nuo raudonos saulės savo viešbučio balkone galėtum įsivaizduoti, kaip čia viskas atrodė indėnų ir kaubojų laikais.

Vis dėlto, pagrindinė priežastis, kodėl Moabas yra visų savo šalį mylinčių amerikiečių ir gamtą mėgstančių turistų sąrašuose – tai keli nacionaliniai parkai, išsidriekę aplinkui. Capitol Reef, kurį pasiekti galima vienu gražiausių JAV keliu Nr. 12 – tai kažkokie Žemei adaptuoti Marso peizažai, kurie puikiai atrodytų net patraukus iš pirmojo plano pageltusią žolę, o fone vaiskią padangę pakeitus kosmoso juoduma. Tos uolos – tarsi užuolaidos, slepiančios baigiantį pranykti pasaulį, apie kurį savo ilgesingas dainas vakarais traukia dykumų vėjai ir kojotai.

Pagrindinė vietos įžymybė, be jokios abejonės, yra Arkų nacionalinis parkas, pritraukiantis apie pusantro milijono lankytojų per metus. Tai – gamtos muziejus po atviru dangumi. Elementų per milijonus metų išgraužta uoliena įgavo fantastiškų formų. Daugiausia – įvairaus dydžio ir įmantrumo radonų arkų, kurios geriausiai atrodo saule tekant ir leidžiantis. Dar yra sienos su „langais“. Arba Pusiausvyros uola, kur didžiulis puntukas pūpso ant laibos akmeninės kojos. Ir vis nenukrenta. Aplankykite, kol jis vis dar balansuoja ant savo koto.

Tos vietos saugomos ir negyvenamos, todėl naktimis aplinkos neteršia dirbtinė šviesa. O tai reiškia, kad naktinės ekskursijos į parką leis pamatyti ne tik fantasmagoriškas figūras, bet ir pašėlusiu ryškumo žvaigždes, žvaigždynus ir ūkus.

Jei domitės Naujojo pasaulio istorija ir turite laisvą pusdienį – pavažiuokite apie 85 km iki Laikraščių uolos. Pirmieji įrašai ten atsirado maždaug Kristaus gimimo laikais. Juos išmoningai ir netgi meniškai po savęs paliko navahų genties akmentašiai. Keista vieta, primenanti apie laikus, kai Amerikos dar nebuvo atradę alkani europiečiai.

Moabas – dar vienas adrenalino mėgėjų pagarbos nusipelnęs taškas. Džipų ir keturračių safariai – tik viena medalio pusė. Tose apylinkėse netrūksta gilių kanjonų ir tiltų. O ten kur tiltai, rasite ir šuolininkus su guma ant kojos. Per žiauru? Mums irgi taip pasirodė, todėl pasirinkome ramesnes pramogas. Plaukimą plaustais per Kolorado upės slenksčius.

Tai nėra nei labiausiai pašėlęs, ne varginantis „raftingas“, kokius tik teko išmėginti keturiuose žemynuose. Tačiau turintis savo privalumų. Iš kalnų tekanti upė birželį dar šaltoka, tad apie maudynes geriau pamiršti. Tačiau jos purslai ir garai karštą dieną (buvo apie 28) – tikras malonumas. Maršrutas gana ramus, bet nenuobodus dėl Marso reginių krantuose; kokius penkis kartus tenka rimtai pasidarbuoti irklais, o kai kam – net apvirsti. Bet tai – reta išimtis, nulemta irkluotojų pasiryžimo tai padaryti ir gido nuolaidžiavimų. Trumpai tariant – puiki atgaiva nuo daugelio valandų vairavimo ir žingsniavimo.

Juros periodo pramogos

Toliau – dilema, kurią teks išspręsti dar planavimo fazėje. Nuo Moabo į Jeloustouną galima važiuoti arba pro Solt Leik Sitį (trumpiau), arba pro Vernalį (įdomiau). Pasirinkau pastarąjį variantą dėl paprastos priežasties. Man patinka dinozaurai.

Netoli Vajomingo valstijos įsikūręs Vernalis – tipiškas Jutos miestelis. Tačiau 16 kilometrų už jo yra kai kas visiškai netipiško švelniai tariant. Tai – Dinozaurų siena, kuri yra taip toli  nuo didžiųjų miestų, kad net daugelis Vidurio Vakaruose gyvenančių amerikiečių nėra ten buvę. Bet jeigu pakeliui – kodėl neužsukus?

Nė kiek nesigailiu pasirinkęs šį ilgesnį kelią, nes ta popietė su kaupu atlygino besikaupiantį kelionės nuovargį. Pusantro tūkstančio didelių ir mažų dinozaurų ganėsi Kolorado upės šlaite, kai įvyko tai. Nuošliauža palaidojo juos po milijonais tonų purvo, kuris užkonservavo stegozaurus, diplodokus ir daugelį kitų Juros periodo parko veikėjų.

Tai – ilga stati siena, iš kurios kyšo tų priešistorinių pabaisų kūnų dalys: uodegos, nagai, nasrai. Prieš tavo akis – drama, įvykusi prieš 149 milijonus metų! Jie sustingę pozose, lyg tai būtų nutikę praėjusią savaitę. Ir bus taip dar ilgai po to, kai mirs paskutinis žmogus Žemėje.

Magiški Tetonų kalnai

Tos kitos penkios valandos Šiaurės kryptimi neatpažįstamai pakeičia  kraštovaizdį. Raudonos uolos traukiasi, kol virsta pakelės akmenimis, tada žvyru ir paskęsta sodrioje žolėje. Dangus tampa dar vaiskesnis, nors tai dar vakar būtų atrodę neįmanoma.

Horizonte kyla kažkokie garai, kurie artėjant įgauna miegančių meškinų formą, o pavažiavus dar pusšimtį mylių ima atrodyti, kad jų kailį kažkas gausiai pabarstė cukrumi. Sniegas birželį. Vajomingo valstija, Tetonų kalnai.

Jie vis didėja ir plečiasi, kol užima pusę priekinio stiklo ploto. Šonuose – po senovei pievos, kuriose laigo elniai su pasibaisėtinai didelėmis ausimis. Prieškalnėse prasideda gūdūs miškai – juodos eglės ir lapuočiai. Grizlių žemės. Taip atsidūrę kitoje planetoje smagiai įriedame į Džeksoną. Kaubojų miestelis su didelėmis kaubojų mašinomis, tvirtomis kaubojų merginomis ir mediniais šaligatviais kaubojiškiems batams.

Didingų Tetonų apylinkės – dar vienas stebuklų kraštas gamtos mylėtojui, o Džeksonas – vienas pagrindinių JAV slidinėjimo kurortų – vasarą yra puiki bazė įsikurti kelioms dienoms, kad patyrinėtum šį kraštą. Miestelyje daug gerų restoranų, bet patys geriausi tie, kur pagal tradicinius receptus ant žarijų čirškina šonkaulius ir didkepsnius. Grojant gyvai muzikai.

Užmaskuota pragaro virtuvė

Vienas seniausių pasaulyje nacionalinių parkų nuo čia vos už šimto kilometrų. Planuojant gerokai iš anksto (mažiausiai prieš pusmetį) galima gauti nakvynę pačiame Jeloustoune, viename iš tuzino administracijos valdomų viešbučių ir svečių namų. Mums pavyko nugriebti paskutinį kambarį Granto kaimelyje, ant ežero kranto.

Amerikiečiai myli šį parką, važiuoja su tėvais į žygius vaikystėje, o paskui užaugę veža savo vaikus, tad žmonių ten vasarą gausu. Tačiau pati vieta tokia didinga ir didelė, kad susigrūdimų beveik nebūna.

Žinoma, minios neišvengsi prie Old Faithful – taip vadinasi didysis geizeris, aplink kurį įrengtas amfiteatras po atviru dangumi ir kuris išsiveržia kas 45 minutes tiksliai pagal grafiką. Jeloustounas – tai milžiniškas supervulkanas, kadaise čia taškęs lavą iki pat dangaus, o dabar snaudžiantis iki kito išsiveržimo. Čia būdamas nejučiomis prisimeni filmą „2012”, kuriame pasaulio pabaiga prasideda būtent Jeloustoune, nes magma čia – visai netoli žemės paviršiaus. Tikra pragaro virtuvė, užmaskuota išlakiais miškais, kanjonais, upėmis ir kriokliais.

Ten, nelabai giliai apačioje – velniškai karšta, ir tai jaučiasi. Važiuodamas keliu aplink matai garus, besiveržiančius iš žemės plyšių, šen ir ten švirkščia karšto vandens versmės, o pažvelgęs į kai kurių ežerų dugną matai kylančius burbulus, lyg vanduo virtų. Spalvos – labai ryškios, sakytum, nenatūralios. Geltoni akmenys, raudoni slenksčiai. Ore – sieros dvelksmas. Pievose – bizonų bandos, elniai ir kiti raguočiai. Porą kartų teko iš tolo prasilenkti su meškomis, kurių šiuose kraštuose labai daug.

Jeloustounui apžiūrėti reikia mažiausiai trijų dienų, tiek ir turėjome prieš sukdami atgal. Link Aidaho valstijos karštųjų versmių ir Solt Leik Sičio druskingų ežerų. Kai grąžinome automobilį šio miesto oro uoste, spidometras buvo užfiksavęs nuo Las Vegaso nuvažiuotas daugiau nei pusantro tūkstančio mylių (2400 kilometrų) – tam prireikė dviejų nelabai skubių savaičių.

O parskridus į San Diegą dar liko kelios dienos ramiam poilsiui Pietų Kalifornijoje.

UŽSISAKYKITE MŪSŲ NAUJIENLAIŠKĮ

Užsisakykite naujienlaiškį ir gaukite elektroninį kelionių kalendorių - kada į kurias šalis geriausia keliauti.