Indėnės spalvingais apdarais spietėsi vienoje aikštės pusėje, pasiklojusios raštuotus patiesalus ant žemės ir išdėliojusios ant jų savo prekes: samanų gumulus (tinkamus prakartėlei iškloti), įvairiausių kvapių žolelių pundelius (smilkalams ruošti), na, ir iš medžio išdrožtas kūdikėlio ar jau minėtų alpakų skulptūrėles. Jos pačios (indėnės) sėdėjo čia pat, ant tų savo patiesalų, o vaikai zujo aplink, žaidė su prekėmis, retsykiais pasipešdami.

Stebėjau šį šurmulį iš antro aukšto balkono, vienoje centrinės aikštės kavinėje, tad visas šis reginys buvo atsivėręs prieš mane tarsi tie raštuoti indėnių patiesalai. Mozaika spalvų, kvapų bei garsų. Reginys jau buvo pradėjęs mane hipnotizuoti ir lietis į vieną kilimą, bet staiga atkreipiau dėmesį į vieną šeimą, kaip tik susėdusią tiesiai po manimi.

Ten ramiai sau kuitėsi kelios indėnų moterys. Viena, persijuosusi per pilvą skarą, žindė kūdikį (vaikas ramiai sau pūpsojo toje skaroje ir nekreipdamas dėmesio į triukšmą, užkandžiavo). Kita kuitėsi tarp daiktų, dar kita bendravo su pirkėjais. O štai ir mano dėmesį prikausčiusi detalė – vienas iš kelių aplinkui savo mamas žaidusių pyplių... priropojo prie balutės ir ėmė rieškučiomis semti vandenį bei... gerti... Visos aplink besikuitusios mamos tai matė, bet nė viena nė nekrūptelėjo nuo šio reginio, nė viena vaiko nesubarė ir nenutempė nuo balos.

Žemė motina ir maitina, ir girdo – nunuodyti ji negali

Tik po keletos metų supratau, kad mano tą kartą matyta scena Kusko kalėdiniame turguje nebuvo jokia ypatinga. Tiek Peru, tiek Bolivijos ar Ekvadoro indėnams Žemė motina, arba kaip jie vadina, Pačamama, iki šiol yra šventa ir tyra. Negalima nusinuodyti ar apsirgti, išgėrus Žemės motinos teikiamo vandens, kadangi Pačamama – viena iš svarbiausių inkų dievybių – rūpinasi savo vaikais. Ir nors inkų palikuonys dabar jau gamina Kalėdoms prakartėles, eina į sekmadienines mišias katalikų bažnyčioje, tačiau senieji inkų dievai niekur nedingo. Jiems atnašaujamos aukos, dėkojama už gerą derlių, geriama iš Pačamamos šaltinių – ar tai būtų srauni kalnų upė, ar balutė turgaus aikštėj.

Inkų valstybė buvo didžiausia ir geriausiai organizuota per abu Amerikų kontinentus. Savo klestėjimo laikais ji tęsėsi nuo dabartinės Kolumbijos šiaurėje iki Argentinos ir Čilės pietuose. Imperijai priklausė beveik visos dabartinės Peru, Bolivijos ir Ekvadoro žemės, dalis dabartinės Kolumbijos, Argentinos ir Čilės. Stebėtina, kad tokias dideles teritorijas pavyko valdyti sklandžiai ir efektyviai, buvo sukurta valdymo sistema, kuriai iki šiol analogų nėra (plačiau apie tai – netrukus). Tačiau klestėjimas tęsėsi neilgai.

Kai inkų imperija skaičiavo vos du šimtus gyvavimo metų, XVI amžiuje į Pietų Ameriką atplaukė ispanų laivai. Prisišvartavę prie kranto viename inkų imperijos uostų (dabartinėje Peru), ispanai pamatė prabangiais alpakos audiniais apsirengusius, auksiniais auskarais pasipuošusius vietinius inkų valdininkus („kurakas“ – to regiono vadovus). Tuos žmones ispanai praminė „ausiniais“ (kadangi auskarai buvo dideli, dėl jų ir ausys atrodė nemažos). Tačiau, žinoma, ispanų nedomino auskarai, juos domino pats auksas.

Taip prasidėjo „reidai“ į inkų valstybę. Atvykę čia antrą kartą, po kelerių metų, ir pamatę šalyje  šiokį tokį pakrikimą (tuo metu inkų valstybėje vyko vidiniai karai tarp brolių, siekusių sosto), ispanai pasinaudojo proga ir vos su trim šimtais kareivių perėmė inkų imperiją į savo rankas. Kaip jiems tai pavyko padaryti – kaip pavyko nugalėti inkų imperiją, kurios kariai kėlė siaubą aplinkinėms gentims? Imperija, kuri gyvavo ir klestėjo du šimtus metų (žinoma, ne tiek ir daug imperijų gyvavimo mastais), buvo nugalėta vos per kelerius metus.

Manoma, kad tam pasitarnavo jau minėti brolių karai, senos inkų legendos apie „dievus baltais veidas ir plaukais ant veido“ (indėnams neaugo nei barzdos, nei ūsai), tai, kad jie neturėjo parako nei žirgų, na ir, europiečių atneštos ligos, kurios pasiekė inkų teritoriją anksčiau nei patys ispanai. Kaip ten bebūtų, imperija buvo nusiaubta, o nuo „dievų elgesio“ atsitokėję vietiniai nors ir rengė nemažai sukilimų, bet ispanais neatsikratė (iki pat XIX amžiaus, kai buvo paskelbtos įvairių Lotynų šalių nepriklausomybės).

Inkų valdovai buvo nužudyti, sukilimų vadai „ketvirčiuoti“ ar pakarti. Inkų šventyklos bei rūmai – išplėšti ir nusiaubti, o dalis tų pastatų akmenų – panaudoti bažnyčių statyboms. Auksinės skulptūros, skirtos Pačamamai (Žemei motinai), Saulei (pagrindiniam inkų dievui, mat inkai save laikė „saulės vaikais“) bei kitiems inkų dievams garbinti, buvo sulydytos į aukso luitus ir siunčiamos į Ispaniją, kaip duoklė karūnai už galimybę valdyti užgrobtas žemes. Metraštininkai pasakoja, kad pagrindinėje šalies šventovėje – Saulės šventykloje Kuske –  atskirų patalpų sienos buvo klotos aukso plokštėmis (tam kad patalpa užsipildytų akinančia saulės šviesa), o kitų patalpų sienos puoštos sidabru (simbolizavusiu mėnulio šviesą). Šventykla turėjo vidinį kiemą, kuriame buvo įrengtas aukso sodas – jame buvo įkurdintos auksinės gyvūnų skulptūros (lamų, alpakų, pumų ir kt.), „augo“ auksiniai kukurūzai, bulvės ir kiti įprasti tai visuomenei augalai. Ispanai „nuėmė“ šį derlių ir luitų pavidalu išsiuntė laivuose į Europą. Inkų imperija žlugo, tačiau nežlugo didelė dalis jos palikimo. Prisiliesti prie didingų inkų sienų galima ir dabar.

Inkų keliu į Maču Pičku

Buvo trečia žygio į šventąjį inkų miestą diena. Pagaliau nušvito saulė ir išdžiovino rūbus, kuriuos merkė liūtis ištisas dvi dienas. Neslėpsiu, kartais švystelėdavo galvoje mintis, ko aš čia trenkiausi į „tą galerą“. Ypač dažnai tos mintys kankino vakar, kai ištisas keturias valandas teko ropštis į kalną, į „Mirusios moters“ perėją, esančią daugiau nei 4 tūkst. metrų aukštyje virš jūros lygio.

Tačiau, pasirodo, reikėjo nedaug. Švystelėjo saulės spinduliai, nušvietė po kojomis plytintį inkų kelią – akmenimis grįstą siaurą takelį kalnuose – ir širdį užplūdo kažkokia nepaaiškinama euforija. Tiems laiko nugludintiems akmenims po mano kojomis – kokie penki-šeši šimtai metų... Jie buvo tobulai vienas prie kito priglausti, šalia kelio buvo nutiestas drenažas, kad vanduo nenuplautų kelio, o likusį darbą padarė žmonių pėdos ir laikas – nugludino akmenis iki blizgėjimo, tarsi jie būtų it duonos kepaliukai, patepti kiaušinio glazūra.

Į euforijos laužą alyvos įpildavo dar viena mintis – rytoj mes pasieksime Maču Pikču. Šventąjį inkų miestą, pastatytą aukštai kalnuose, apjuostą šventosios upės Urubambos kaspinu. Man tai nebuvo pirmas kartas, kai laukė susitikimas su Maču Pikču, bet tikrai ypatingas. Šį kartą aš ateisiu į jį pėsčiomis, tuo pačiu keliu, kuriuo keliaudavo inkų valdovai. Tik tiek, kad man tai „kainuos“ tris žygio dienas ir kelias nuospaudas ant kojų, o inkų „žinianešiai“ nuo Kusko iki Maču Pikču, esą, atbėgdavo per pusdienį. Bent jau taip pasakoja inkų padavimai.

Su tais padavimais tokia bėda... Inkų imperija sugebėjo išvystyti architektūros meną – kai kurios šventyklos ir rūmai pastatyti iš dešimtis tonų sveriančių, tobulai nugludintų akmenų, sujungtų taip, kad nė popieriaus lapo neįkištum (o jokio cemento ar kitos „jungiamosios medžiagos“ inkai nenaudojo). Sugebėjo įrengti kelius ten, kur atrodytų, net kalnų ožka nepraeitų (kai kurie keliai „prikabinti“ prie kalno šlaito, lyg koks tobuliausias „karnizas“). O štai rašto jie neturėjo (bent jau nė vienas raštas neišliko iki šių dienų). Vietoj to, visa inkų istorija ir pasiekimai buvo užfiksuoti tautos atmintyje. Turbūt reikėjo turėti gerą atmintį ir iškalbą, kad taptum oficialiu inkų imperijos „pasakotoju“. Tokie „pasakotojai“ gaudavo darbą prie rūmų, turėdavo įsiminti „oficialią valstybės versiją“ apie kiekvieną svarbesnį įvykį (ne tik pasakotojo gyvenimo metais nutikusį, bet ir papasakotą ankstesniojo pasakotojo iš senesnių laikų), o reikalui esant, per šventes ir kitais atvejais, turėdavo pasakoti ką žinąs valdovo nurodytai auditorijai. Pasakotojo darbas (kuo oficialiausias) buvo vienas iš tų svarbiųjų. Panašiai kaip kelių prižiūrėtojo, kario, šventiko ar „žinianešio“ (inkų laikais vadinamo „časkiu“).

Saulės vaikai

Kai manęs keliautojai klausia, ar Peru bus viskas „lotyniškai, manjana stiliumi“ (isp. „mañana“ – rytoj), ar viskas vėluos, aš jiems sakau – ne. Kadangi perujiečiai ne šiaip lotynai, jie – inkų paveldėtojai. O inkų laikais viena iš trijų pagrindinių nuodėmių buvo tingėti. Sunku įsivaizduoti, kaip inkai valdė savo imperiją, kad joje niekas netingėtų, bet metraštininkai teigia, kad jiems pavyko. Net močiutės ar maži vaikai turėjo savo darbus ir atsakomybes – pavyzdžiui, vaikyti paukščius iš kukurūzų laukų. O, pasak Garsilaso de la Vega (pirmasis inkų kilmės rašytojas), kiekvienas darbininkas turėdavo atsiskaityti savo vadovui, šis – aukščiau stovinčiam, ir taip toliau, kol visa informacija patekdavo į rūmus. Kiek tą sezoną pasodinta/nukasta bulvių kiekviename, net mažiausiame kaime, kiek gimė vaikų ar alpakų, kiek kiekvienas kaimas turi karių, kiek suremontuota kelių ir t.t.

Turėti informaciją apie tai kas vyksta valstybėje buvo svarbu, bet ne svarbiausia. Dar reikėjo ją tikrinti ir naudotis teisingai. Informacijos tikrinimui taip pat buvo profesija. Aš kartais juokauju, kad inkai turbūt buvo pirmieji, kurie išrado „kokybės inspektorius“ bei „slaptuosius pirkėjus“. Šių inspektorių darbas buvo „užsimaskavus“ ir nesiviešinant keliauti po imperiją ir tikrinti skaičius – ar tikrai tiek alpakų ir tiek bulvių, kiek nurodo ataskaitos, yra kiekviename kaime. Už sumelavimą grėsė nemažos bausmės, kadangi melas – dar vienas dalykas iš inkų „nuodėmių trijulės“ (trečioji nuodėmė – vogti). Na, o surinkus bei patikrinus informaciją, buvo priimami sprendimai – kur keliams taisyti reikia nusiųsti papildomų žmonių iš sostinės, kuris regionas išsiaugino per mažai maisto atsargų ir jiems reikia nusiųsti iš bendrųjų valstybės sandėlių, ir t.t.

Jeigu skaitai inkų kilmės rašytojų knygas, gali susidaryti įspūdis, kad inkų visuomenė buvo socialiai teisinga ir labai „padori“, jie nieko nenukariavo, kitos gentys tiesiog pačios verždavosi prisijungti, matydami tokį gėrį. Tačiau buvo ne visai taip. Saulės vaikai be gailesčio degino kitų genčių šventyklas, skirtas garbinti svetimiems dievams (jais galėjo būti banginis ar kokia beždžionė). Ir bausdavo tuos, kurie nenorėdavo priimti „saulės šviesos“, mat tuose kraštuose tos saulės ir taip buvo per daug – pavyzdžiui, dykumoje, plytinčioje tūkstančius kilometrų palei Ramųjį vandenyną. Inkų kariai buvo gerai organizuoti, jie turėjo privilegiją, kaip ir šventikai bei valdovų luomas, kramtyti kokos lapus ir taip „aktyvinti“ savo organizmą karinių kampanijų metu. Jie užgriūdavo naują teritoriją „bangomis“ – kai pavargdavo vienas puolantysis būrys, iš kalnų nusileisdavo kitas, ilsėjęsis ten ir laukęs savo eilės. O pavargusieji galėdavo pailsėti.
Kaip ten bebūtų, net ir nukariavę svetimas gentis, inkai jų „nesuvalgė“, o iš kiekvienos tautos pasiėmė tai, ką jie geriausiai mokėjo, bei paskleidė visoje imperijoje. Iš vienų išmoko statyti kelius, ir nutiesė kelius per visą valstybę (inkų laikais kelių tinklas sudarė daugiau nei 30 tūkst. kilometrų!), iš kitų, esą, išmoko apdirbti akmenį taip, kad jis atrodytų lyg perpjautas sviesto pakelis, dar iš kitų – įrengti terasas ir irigacijos sistemas kalnuose, taip, kad net ant stačiausio kalno būtų galima auginti kukurūzus, bulves ar visokiausius vaisius.

Tris dienas einant inkų keliu į Maču Pikču, buvo daug laiko apmąstyti inkų pasiekimus ir ieškoti atsakymų, kaip jie per du šimtus metų pasiekė tokių aukštumų. Išvada turbūt būtų tokia – jie mokėjo ne tik griauti kitas kultūras, dar labiau jie mokėjo statyti ant suklotų pamatų (nesvarbu, kas juos „suklojo“)...
Pagaliau pasiekėme Saulės vartus, pro kuriuos netrukus įžengsime į Maču Pikču. Po kojomis plytėjo „pieno jūra“ – taip vadinu šį rūką, kuris mėgsta apglėbti šventąjį miestą taip, kad nematai nei šventyklų ar kitų pastatų kontūrų, nei fone gulinčio indėno profilio (taip dažnai vadinama kalnų grupė, stūksanti už Maču Pikču ir matoma daugelyje panoraminių nuotraukų iš šios vietovės).

Kai kurie bendrakeleiviai ėmė nerimauti – ar jie šiandien taip nieko ir nepamatys, po trijų dienų žygio, iš pradžių lietuje, o vėliau – ir spiginančioje saulėje.
Aš buvau rami. Jau ne pirmi metai sugrįždavau į Maču Pikču, ir žinojau, kad šis rūkas netrukus atidengs indėno „kaktą“, vėliau – „nosį“, o vėliau pamatysime ir apačioje plytintį inkų miestą. Ir reginys bus tik dar nuostabesnis, kadangi jį mums dovanojo inkų dievai..

Šis tekstas spausdintas žurnale "Keliauk". 2017 ruduo

UŽSISAKYKITE MŪSŲ NAUJIENLAIŠKĮ

Užsisakykite naujienlaiškį ir gaukite elektroninį kelionių kalendorių - kada į kurias šalis geriausia keliauti.