Teksto autorius kapitonas Saulius Šukaitis. Šis tekstas laimėjo konkurso "Kolumbas LT 2018" nominaciją „Metų kelionės istorija II“

Puason cru.

Jau perliptas pirmasis slenkstis. Pirma sutikta asmenybė, kalbanti tik prancūziškai ir markizietiškai. Info centre. Susitarėm dėl automobilio nuomos ir kas vyksta Atuonoje šiandien ir visą savaitgalį. Tiksliau sakant labiau kas ir kada nedirba.

Todėl netoli žolynais papuošto atviro pastato pakrantėje sutikta maloni moteris jau drąsiau paklausiama - "La fete ici, la?" Ant širdies palengvėja išgirdus atsakymą "Oui, la. Et la vous pouvez manger" ir pamačius šypseną veide. Tai reiškia suprato, nesuraukė kaktos, reiškia prancūzų kalbos trupiniai, surinkti prieš metus pradiniuose kursų lygiuose veikia!

Todėl netrukus jau grįžtame ten visi, dairomės stalo, prie kurio gerai matytųsi vakarine miestelio šventės „La fete“ programa ir, žinoma, klausiame ką galima būtų čia suvalgyti. Pirmiausiai, dar prieš vištienas, krevečių salotas, jautienas, nuskamba naujas pavadinimas - puason cru. Niekada niekur neužsakytas, neragautas, tik kažkur skaitytas. Markiziečių vietinis patiekalas. "Oui, oui, je voudrais poisson cru, et moi aussi!" Taip, mes norime būtinai jo paragauti. Jau ragavome Galapagietiškos ceviche - marinuotos žuvies, panašios į mūsų marinuotą silkę su svogūnais ir kitais priedais. Laikas puason cru.
Lėkštės atkeliauja dar programai neprasidėjus. Smulkiais šiaudeliais pjaustytas agurkas, o gal žalioji papaja, burokine tarka tarkuota morka, smulkinti švieži kopūstai. Viskas sklandžiai sumaišyta ir įgavę vientisą skonį. Ir svarbiausia dalis - žalias tunas, supjaustytas sašimi dydžio pailgais gabalėliais, gausiai įmaišytas į salotas. Šalia, dar jei nori - šiek tiek ryžių, laimo gabaliukas, jei nori - vinegaire padažo. Skaniausia be priedų. Atrodo tobulai sudėtas skonių derinys, lengvumas, skonio intensyvumas, sotumas, šviežumas - viskas vienoje puokštėje.

Hanamoenoa.

"Nelįskite čia! Pasilikite ir būkite ten paplūdimyje!" Mes ir esame čia, tik trumpam paėjėjome už pirmosios kokoso palmių linijos, pasižiūrėti kokie gi ten stovyklavietės pėdsakai likę tarp medžių. Ir tikrai nuoširdžiai nenorime piktinti šeimininko savo nesuderintu vizitu. Paplūdimio smėlio zona skirta visiems, tačiau vos tik prasideda augmenija - ten jau privatus tropinis sodas. Tai tas pats kokosinių palmių miškas kaip ir kitur, tik čia jis turi šeimininką. Čia gyveno jo tėvas ir senelis. O rūškanas veidas ir piktokas balsas rodo, jog būta nemandagių atėjūnų, kurie nemoka būti svečiais. Atrodo jog būta tikrai ne vieną kartą, nes už paskutinės palmių eilės virš smėlio ištempta viela su spygliais, ir per vidurį nuostabiojo paplūdimio ant tos vielos kabo kartonas, ranka užrašytu paaiškinimu kokio elgesio tikisi šeimininkas.

O paplūdimys tikrai nuostabus! Ne veltui kažkas prieš daugelį metų kelionių knygose pirmą kartą įrašė: Tahuata salos Hanamoenoa įlanka yra pati gražiausia inkaruotės įlanka Markizuose. Visos salos pasitinka dramatiškais vulkaninių uolienų skardžiais ir juodais akmenuotais pliažais. O čia - smėlis. Šviesus koralinis smėlis. Vienintelė tokia vieta visame archipelage. Kelios greta esančios įlankos užuovėjinėje salos pusėje, leidžiančios po ilgų savaičių plaukimo per platųjį vandenyną jūreiviams atsipūsti. Pailsinti rankas ir kojas, pasėdėti smėlėtame paplūdimyje, ramiai palydint saulę vakaruose į vandenyną. Mums taip pat jau reikia poilsio. Po 3 savaičių darbo jau labai reikia sekmadienio. Reikia neturėti planų. Reikia pabūti kiekvienam su savimi. Reikia turėti kur nueiti į šalį. Dėl to mes šiandien čia. Sėdime palmių pavėsyje.

"Ar čia gerai mes sėdime? O mūsų daiktai šiapus tvorelės pliažo pusėje ar tinkamai?" - atsargiai, 3 - 4 žodžiais prancuziškai klausiame pro šali einančio rūškano šeimininko. "Čia gerai" - atlėgsta jo balsas. Panašu kad toks mūsų mandagumas tinka šeimininkui. Netrukus jis grįžta, neskubomis, su pauzėmis pradeda pokalbį.

Gal norėtumėt kokosų? 
Atsigerti? O kiek kainuoja? Ar siūlote nemokamai?
Nemokamai.
Labai ačiū, mes čia penkiese ir dar du laive.
Eime su manim.

Perlipu neaukštą vielą ir seku basas iš paskos gilyn į tankmę. Matyt nejauku mane vieną paleisti nežinia kur su nelabai draugiško, tamsaus veido čiabuviu. Paskutinis nusikaltimas, kuris baigėsi aukos valgymu ir sudeginimu Markizuose įvyko prieš 6 metus, kai europietis buriuotojas vienas su vietiniu medžiotoju nesėkmingai išėjo į kalnuotas salos džiungles medžioti ožkų. Todėl kolega eina kartu su manim. Pabridus per pusę blauzdų siekiančią žolę, pabadančią padus, pereiname išdžiūvusio vandens srauto lomą ir netrukus jau esame prie vidutinio ūgio palmių gojelio. Čia vedlys turi netikėtą įrankį - ilgą ploną kartį, kurios gale pritvirtinta kabliu užsisukusi medžio šaka.

Iki šiol girdėjau tik istorijas apie žvitrų markiziečių kopimą rankomis ir kojomis į svaiginančio aukščio palmių kamienus. Fatu Hiva saloje dar matėme įkirtimus kamienų šonuose, matyt gerokai palengvinančius tokį kopimą. O čia tiesiog ilga kartis, nuo žemės iki palmės viršūnės. Staigiu judesiu truktelėjus keletą kartų riešutas nuplyšta ir skrenda žemyn. Antras, trečias. Tiesiu kamerą tokio proceso fotografijai - "nefotografuok manęs!" - vėl suirzta pašnekovas. "Ne, ne, fotografuoju tik palmės viršų, tai labai įdomu" - sakau keliais prancūziškais žodžiais, ir dar parodau ranka, kad nekiltų abejonių dėl mano ketinimų. Užteks. Renkam riešutus į glėbį. "Vous avez un couteau?" - klausiu pasiskolinti peilį, ir duoti pokalbiui kitą kryptį. "Oui" - jis atsineš mačetę į pliažą, prie mūsų laikinos stovyklavietės.

Jis vidutinio ūgio, tamsaus gymio jaunas vyras, rūstaus, uždaroko veido, padengto kelių dienų barzda. Tamsūs, banguoti plaukai tuoj sieks pečius, kairiosios rankos peties tatuiruotė persiverčia ant nugaros ir beveik pusę jos uždengia juodais markizietiškais raštais. Tvirtas, raumeningas, nuogas stotas. Dar vienas stambus tatuiruotas raštas kyšo ties dešiniu keliu žemiau nublukusių žalsvų bridžų klešnės ir dar ant kairės rankos plaštakos išorės.

Santūriai šypteli, kai vienoje rankoje pasukiojęs didelį riešutą, o kitoje sunkią mačetę, paprašau parodyti kaip tinkamai atidaryti kokosą gėrimui. Jis tai daro kasdien. Todėl judesiai tikslūs, kairės rankos pirštai saugiai pasitraukia iš po kertančios geležtės. Pradžioje tarsi pieštuką apdrožia riešuto galą, ne per daug – tik plaušuotą žalią išorę. Tada tiksliai keletą milimetrų per kaulinę riešuto dalį, ir lieka tik plonas išrasojusio balto branduolio sluoksnelis, po kuriuo gaiviai teliūskuoja riešuto vanduo. Mačetės smaigalyje užgaląstos abi ašmenų pusės. Tai ne šiaip sau – geležtės smaigaliu įsmeigęs į minkštimą, apsuka ratą ir štai – nedidelė piršto storio skylutė, kaip tik patogi gerti. Skanu. Gaivu.

Antrasis riešutas -  mano. Mano judesiai atsargesni. Ne tiek jėgos dešinėje ir ne taip drąsu kirsti šalia laikančios kairės rankos. Bet pavyksta. Trečias dar geriau. O kaip perkirsti minkštimo valgymui? Mokytojas atsineša seno riešuto gabalą, pasideda ant jo ir kerta išilgai. Trys smūgiai ir tvirta spintelė atidaryta. Mačetės smaigalio ašmenų viena pusė idealiai atitinka riešuto vidaus išlinkimą. Serija suktų įpjovimų iš vidaus suraiko minkštimą nuosavame kevalo indelyje. Plonutis, minkštas riešuto branduolys visai nepanašus į tuos kuriuos kada nors teko ragauti. „Tres jeune?“ –„Oui“. Labai jaunas, todėl toks minkštas ir toks skanus, patvirtina. Dabar kertu aš. Nauja pamoka kokosų akademijoje, į kurią nejučia pakliuvome, ir tylomis džiaugiamės.

„Kuo čia užsiimate? Kopra?“ „Taip kopra“ mezgam naują pokalbio temą. „Ar yra čia kelias į kaimą?“ „Vaitahu?“ „Taip“. „Ne, kelio nėra, tik vandeniu iki Vaitahu“. „O kaip koprą parduodate?“. „Supilam į maišus, sukraunam į valtį ir vežam į ARANUI, ARANUI ir prekes atveža, ir koprą superka, viską. Tai laivas kuris mus jungia su Tahiti“.

Patylim, pastovim šalia, pamąstom kiekvienas savo keliu. „O koprą iš labiau subrendusių riešutų darote?“ – vėl siūlau pokalbio kryptį. „Taip. Palauk, tuoj parodysiu.“ Iš netoliese stovinčios pašiūrės atsineša keletą tamsiai rudų, atrodo jau visai senų, nepatyrusiai akiai  atrodytų  netinkamų, gal net pernykščių riešutų ir kirvį. Stipriai užsimodamas abiem rankom pora smūgių padalija per pusę. Tiesia perkirstą pusę – ji atrodo kažkaip neįprastai. Pačiame viduryje, kur turėtų būti skystas riešuto vanduo – jo nėra, ir ne tik nėra vandens, bet net nėra ir tuščios ertmės. Viskas užpildyta puria balta mase. Krepštelna ją kirvio ašmenų kampu – tiesia. Imu su klausimu ar valgyti? Suprantu, kad taip. Mmm kaip skanu! Kaip saldus burnoje tirpstantis soufle! Ir taip pasikeičia kokoso vanduo, jei jo neišgeri, pavirsta tokiu skanumynu! 

„O čia jau kopra?“ – rodau į pažįstamą baltą riešuto vidų, kuris lieka iškrapščius visą „soufle“ – iškart prigijo šis vardas, nes nežinau, kaip tai teisingai pavadinti. „Taip, čia kopra. Paragauk“ – atlaužia gabalėlį. Šitas kietas ir sausokas, labiau panašus į tuos, kurie mūsuose parduodami, bet įkandamas, tik reikia ilgiau žandikauliais pasidarbuoti. „Tai juos iškrapščius džiovinate ten pašiūrėje? O kiek laiko?“ „Jei norit eime – parodysiu“ – taip pat santūriai, be šypsenos pasiūlo pašnekovas. Atrodo nelabai kalbus ir bendraujantis, bet jei neskubame ir nespaudžiame ir kantriai išlaukiame pauzes, pamažu kažkur keliaujame. Keliaujame per jo gyvenimo kasdienybę, vaikiškai stebimės sužinodami naujų detalių ir smulkmenų. Praeina vyresnė moteris – teta. Pašiūrėje ant lentinės pakylos supiltos krūvelės kopros. Čia neseniai išlukštenta, o čia jau išdžiovinta.

„O kiek laiko džiūsta? O kiek laiko užtrunka išlukštenti? O kiek palmė turi augti, kad jau pradėtų bręsti riešutai? O kiek metų šitai nedidelei palmei“ – nauji mūsų klausimai randasi, vos tik nuskamba į juos atsakymas. „Kai saulė – džiūsta 3 dienas, kai lyja ilgiau, per dieną paruošiu 3 - 4 maišus, šita palmė 12 metų...“ – taip besikalbėdami nejučia jau grįžome į savo pavėsį pliaže. Dar pastovime tylomis.

„Ten jūsų laivas?“ – dabar jau pokalbio iniciatyvą parodo šeimininkas. Gal pabodo mūsų kokosų tema? Jau gal visą valandą mes vis ten ir ten. „Taip, mūsų, didelis, labai sportiškas laivas, per 2 savaites atplaukėme iš Galapagų“. „Va o šitame laive tik vienas žmogus, jau savaitę čia ilsisi“ – štai ir vėl naujiena mums, šį kartą apie jūrinius kaimynus.

„O laive turite daug alkoholio?“ – patylėjęs paklausia. Smigtelna pavojaus jausmas. Suprantu, kad alkoholis čia labai brangus, suprantu, kad neveltui – vietiniai labai greitai pakliūna į jo spąstus, taip pat suprantu jog laivai atplaukiantys čia iš rytų atkeliauja iš pigaus romo kraštų ir vietiniai tą puikiai žino, suprantu, kad galbūt ir mūsų visas pokalbis vystėsi link šito taško, dėl šito taško.

„O ne, mūsų laivas sportiškas, labai greitas. Turime be perstojo jį vairuoti. Negalime turėti alkoholio, nes tai labai pavojinga.“ Pašnekovo tyla nieko nesako apie nusivylimą. Gal jo ir nėra. Gal tik pasitikrino savo ketinimus. „Jau eisiu, turiu dar padirbėti, ruošiame maistą, iš jūros“ – mosteli ranka į nuostabiosios Hanamoenoa įlankos pakraštį, kur ant uolų kažką dirbo keletas žmonių dar prieš mums išlipant į krantą ir susitinkant.

Henua Enana.

Kai vaikas nustoja verkti, atsipalaiduoja ir ima ilsėtis po neseniai suėmusio liūdesio - jis tarsi tyliai sukūkčioja, giliai įkvepia ir atsidūsta. Kai išsitiesi po sunkaus darbo dienos, neretai prieš užmigdamas krūpteli, giliai, giliai įkvepi ir pamažu leisdamas orą iškvepi atodūsį, kartais palydimą laisvo hmmhm.
Kunas nurimsta, atsileidžia įtampa, mintyse sustoja ramybė.

Girdžiu duslų, žemą, ritmingą dundesį. Ne. Ne vieną, yra dar šiek tiek aukštesnis. Kitas dar aukštesnis. O dar kitas - tylesnis, plokščias, tuščias, greitesnis taukšėjimas. Jie pinasi tarpusavyje, tarpais nutildami, išleisdami į priekį kurį vieną. Po to vėl susipina kartu. Henua Enana būgnai. Vyrų Žemės, Markizų salyno. Aukšti medžio kamieno būgnai, aptraukti jaučio oda, kuriuos mušti gali tik pasilypėjęs. Kai kurie žemesni - pasieksi atsistojęs, dar kiti - patogiausi atsisėdus. O taukši - skersai paguldyti ploni vamzdeliai - vieni iš medžio, kiti iš bambuko, treti gal tik storų nendrių ryšulys. Virpinami dviem lazdelėmis. Didžiuosius gali mušti rankomis ar net nedidele minkšta kuoka.

Būgnų ritmo fone pasigirsta naujas garsas. Moterų balsai. Išlaisvintas garsas sklinda atrodo iš kažkur labai giliai, is pačios krūtinės gelmės. Kaip atodūsis. Ramiai, ritmingai sklinda daug moterišku balsų. Savaip skirtingai pinasi tarpusavyje, gana aukšti tonai. Moterys šoka. Visos. Šoka žydinčios jaunuolės, šoka styptelėjusios paauglės, šoka brandžios moterys, šoka besilaukiančios mamos. Šoka lieknos, šoka apkūnios. Mažos mergytės dar stovi pasieniais, bet jų rankutės jau suka šokio judesius, o kojytės stebėtinai tiksliai kartoja tai, kas vyksta prieš jas. Ritmingai, atrodo be pastangų juda visų kūnai, rankos, lanksčiai supasi klubai apjuosti mazgu šone surištomis skaromis, šiek tiek pritūptos kojos, basos pėdos. Keičiasi tarpusavyje. Nejučia randasi figuros, ratai, pynės. Ir dainuoja. Pasakoja istoriją. Kai taip pasakoja, visai nereikia pastangų ją suprasti ir ja patikėti.

Prisijungia vyrai. Jų judesiai akivaizdžiai byloja kario jėgą ir stiprybę. Šalia moterų - ta jėga šiek tiek prislopinta, kviečianti bendrauti, pasidžiaugti vyrišku šaunumu ir nuopelnais. Bendras šokis ir daina gali tęstis valandomis. Nepavargstant. Kai moterų nebelieka - drąsa ir galia paima viršų. Galia, gebanti gąsdinti, nugalėti, nepalikti abejonių. Raumeningi prakaituoti tamsūs kūnai, ryškiais raštais ornamentuota oda nuo kojų pėdų iki pat veido ar kaktos. Vyrų balsai kitokie. Nuo aiškių žodžių ir šūksnių iki įtraukiamo oro švokštimo ir gilaus gerklinio garso. Iš labai giliai. Jie yra toje pačioje istorijoje, kurią pradėjo moterys. Savo žemės istorijoje. Neveltui šita žemė vadinasi Vyrų Žeme. Henua Enana.

"Savo prosenelės slėnyje prisodinsiu dar daugiau kokosų" - prancūzų, anglų ir markizų kalbų mišiniu sako Alvane. Savo didelę šeimą jis apgyvendinęs Taiohaie, Nuku Hiva salos ir visų Markizų sostinėje. Ten apie 1700 gyventojų. Jo šeimoje jau 3 mergaitės ir berniukas, o žaviai besišypsanti žmona Claudine apsisiautusi laisva balta suknele - nebepaslėpsi jog laukiasi naujo mažylio "bebe". Ji gražiai kalba prancūziškai ir gana gerai angliškai, dirba salos savivaldybėje ir reguliuoja svarbiausius šeimos reikalus. Ji rūpestingai duoda nurodymus vaikams ir vyrui, kuris lyg kažkur pasidėjęs nuosavą ekspresiją ima ramiai ruošti vakarienę mums - šio vakaro jų šeimos svečiams.

Claudine pro pro proseneliai atvyko čia iš Prancūzijos ir pasiliko. O ji čia jaučiasi laiminga. "Vaikai jei norės - tegul vyksta kur nori, o man čia nuostabiai patinka. Čia kaip rojus". Alvane šeimos namelis stovi šiek tiek šlaitu aukštyn nuo apatinės promenados, vingiuojančios palei Taiohaie įlanką, kuri šimtus metų buvo ir yra pagrindinis prieglobstis į Markizų salas atvykstantiems laivams. Namelis stovi ant 2000 m2 kalnuotos žemės sklypo, kuris taip pat Alvane paveldėtas iš protėvių. Namelis paprastas, kiaurai prapučiamas todėl gaivus, su erdvia svetaine, kuri neturi vienos sienos ir todėl virsta nuostabia terasa po stogu, žvelgiančia į šalia dunksančius vešlius kilometrinio aukščio kalno šlaitus. Iš terasos kairiau matyti vandenyno įlankos kampas, ir daug žydro dangaus, jei tadien nelyja. Terasa - svetainė šone užsisuka ir virsta šeimos virtuve su virykle, indauja, pora šaldytuvų ir viskuo kitu, ko ten gali prireikti. Šeima valgo prie virtuvės stalelio - mums padengia terasoje. Už terasos turėklų žemiau šlaitu kudakuoja vištos ir gieda gaidžiai, lesdami kokoso likučius iš perskeltų ir išskobtų riešutų.

Alvane juos numetė ten po to, kai gracingai išskobė riešutą drožlėmis į didelį dubenį. Skobė sėdėdamas, tarpkojin prisėdęs medinį įrankį metaline geležte, kaip tik tam skirta. Mažoji dukrytė, visos šeimos švelniai vadinama "bebe", sukiojosi apie dirbantį tėvą ir vis nugvelbdavo žiupsnį saldžių drožlių. Iš šitų drožlių vėliau per audinį bus išspaustas kokoso pienas, kurį naudosime vakarienei. Šitas pienas taps padažu užpylus ant troškinamos ožkienos, dar jį pilsime ant trintos duonmedžio košės. "Ožką sumedžiojau mūsų šeimos slėnyje. Ten daug jų. Ir laukinių kiaulių" sako Alvane. Claudine priduria -" tik ten dabar labai blogas kelias. Tik savo visureigiu galime ten nuvažiuoti. Anadien norėjau svečiams išnuomoti automobilį - tai nuomotojas atsakė, kad nieko neturi - aiškiai galvojo, kad važiuosim į savo slėnį" - juokiasi Claudine. 

Vakarienė. Kertame ožkieną su garintais ryžiais, morkų salotomis, sutarkuotomis stambia tarka bei gardinamomis paslaptingu padažu ir duonmedžio, markizietiškai Mei, koše. "Negaliu patikėti, kad jūs suvalgėte visą Mei! Ir šviežią ir fermentuotą! 2 dubenėlius!" Nuoširdžiai stebisi Claudine. "Turistai dažniausiai tik mažą šaukštelį paragauja ir toliau mandagiai valgo ryžius - jiems labai neįprastas skonis, ypač fermentuoto. Mums labai smagu, kad jums patinka tai, ką valgo markiziečiai! Fermentuoto receptas iš čia - Nuku Hivos, o šviežiai keptą labiau mėgsta gretimoje saloje Ua Pou"- ramiai dėsto šeimininkė.

Su šypsena prisimenam rytą, kai šeimininkės akys net žybtelėjo paklausus ar kartais ji vakarienei negalėtų paruošti mums šviežiai kepto duonmedžio. "O! Jūs turbūt esate čia buvę?! Jūs žinote kaip skanu Mei su šviežiu kokosų pienu! Gaila pas mus dar labai maži - aš būtinai ieškosiu šiandien turguje!" Ir dar - kaip vakare ji pergyveno, kad  visur apieškojusi, rado tik vieną, ir tai labai jau sunokusį, o kepti juk geriausiai tinka kai jau nežalias, bet dar ir nelabai sunokęs! Užtat parduotuvėje nupirko maišelį fermentuoto - jį vietos žmonės gamina iš šviežio vaisiaus, įdedami saują raugintos masės ir palaikius visas gaunasi aštresnio skonio fermentuotas. Jį sudeda į didelius indus, nuleidžia į žemėje paruoštas duobes ir taip gali ilgai išlaikyti. Alvane jį truputį atskiedžia vandeniu, išmaišo ranka ir jau paruošta valgymui. Su šviežiu - daugiau darbo, užtat kaip skanu!

Ritualas prasideda užkūrus sausus kokosu riešutų plaušus. Įsidegus, šviežio duonmedžio rutulys keliauja į ugnį, apkraunamas degančiais riešutinių malkų gabalais ir taip kepa 30 - 40 min arba kol paviršius iš žalio, vėliau - juodai suodino pavirsta pelenuotai balzganu. Tada jau reikia traukti iš ugnies. Karštas kaip žarija rutulys įgudusiais judesiais lupamas - šakutės rankenos plokščiu galu atsargiai po gabalėlį nulupama stora sudegusi žievė ir lieka tik baltas garuojantis iškepęs vidurys. Toliau prasideda veiksmai, primenantys paslaptingas apeigas. Viduryje virtuvės pastatomas suoIas. Iš už spintos ištraukiama kokių 5 - 7 cm storio ir  gal beveik metro ilgio tamsaus medžio lenta, viršus negiliai išskobtas. Lenta gula ant suolo, Alvane pasistato šalia kėdę, pripila nedidelį dubenėli vandens, pasistato šalia lentos. Dalį vandens, kokį puodeliuką, išpila ant lentos. Pažiūri - gal šiek tiek perdaug, ranka brūkštelna ir nuteškia perteklių pro terasos atitvarus lauk. Dabar bus gerai. Sėdasi patogiai ant kėdės, ant lentos deda karšta duonmedį, ir pamažu lengvais judesiais pradeda minkyti. Viena ranka kartas nuo karto apverčia išplotą masę, vis pamirkydamas pirštus greta stovinčiame vandens inde, o kitoje rankoje laikomas patogiai tobulos konuso formos akmeninis grūstuvas pamažu trina vaisių iki vientisos masės. Tokį vakar matėme senovinėje šventykloje, kur akmeninė Tiki moteris buvo pasidėjusi prieš save akmeniniame inde, lyg ruošdamasi genties vadui gaminti vakarienę. Štai jau ir viskas. Dūmu kvepianti, švelnaus skonio masė sudėta į dubenėlį, padėta priešais mus ant stalo. Šalia ąsotis su šviežiai išspaustu kokosų pienu. Daugiau jo reikia rūgštokai fermentuotai duonmedžio versijai, tačiau ji kitaip įdomi, stipresnio skonio, mažiau panaši į bulvių košę nei ta, kuri buvo iškepta lauže.

"Kokosai tokie puikūs - gali ir atsigerti, ir valgyti, ir pieną spausti, ir aliejų, ir prie mėsos, ir prie žalios tuno žuvies puason cru, ir su duonmedžiu Mei - tiek daug gero! O riešutai dera visus metus be pertraukos." - prie proseneles slėnio temos kitą rytą grįžta Alvane. "Ir dar papajų keletą medžių ten pasodinsiu. Kol žalios - tinka tarkuotoms salotoms ar virimui, kai jau prinoksta - saldžios, gali taip sau valgyti. Dera gerai - visą laiką." Dar priduria – „mano pro pro prosenelė šitame slėnyje buvo karalienė, ji susituokė su iš Pietų Amerikos atvykusiu ispanakilmiu svarbiu žmogumi Čilėje ir kitur. Iš ten ir mano vardas Alvane. Geri pas mus vaisiai. Pamplemousse saldžiarūkščių didžiųjų greipfrutų nuolatos pilni medžiai, daug vitaminų - labai tinka kūnui. Citrinų - labai daug visada, šaltas citronade labai skanu dieną atsigerti - 3 citrinos buteliui vandens, šiek tiek cukraus. Va, jau guava prinoko - ten va sauja geltonų vaisių kabo - tik pala nuplaukim ir galima kąsti. Labai daug prikrito markizietiškų "obuolių", taip mes juos vadiname, vabzdžiai juos spėriai tvarko ir rūgsta ant žemės skleisdami salsvą kvapą, va šitie ant medžio dar geri - žievę išspjaukit, šiek tiek kaip mangas, labai gerai skrandžiui. Bananai va per 3 mėnesius tokią kekę sukrauna, dar šiek tiek ir jau galima valgyti - tris kart per metus. Vieną kumara pasodini į žemę - 4, 5, 6 užauga, markizietiškos saldžiosios bulvės. Tiesiog nuostabu!”

Krioklio pietūs.

Vaipo krioklio slėnio, vardu Hakaui, kaimelis - kaip viena šeima. Viskas tvarkinga, visi malonūs. 8 ryto mes jau čia. Atsargiai valtele apsukam šoninių uolų rifą, išvengiame nedidelės, bet lūžtančios bangos užpylimo, iš vandenyno įlankos plaukiame į mažo upelio žiotis. Išlipame dar vandenyje ir paėmę už kraštų išsikeliame valtelę į krantą. Pasidedame aukštai virš atoslūgyje atsidengusio paplūdimio, kad kylantis potvynio vanduo ar didesnė atklydusi banga jo nenuviliotų į vandenyną.

Pakrantėje - bendruomenės namelis, stoginė. Ten jau būrelis žmonių. Kažką veikia kartu iš pat ryto kol nekaršta. Pina palmių lapų kilimėlius. Pirma pakalbinta moteris parodo kuris kelias link krioklio ir paklausia ar mes jau sutikome vyruką ir nusipirkome bilietus? .... ? To nelaukėm. Paėjus pirmąjį 100 metrų per ryškiaspalviais žiedais ir lapais žvilgantį kaimą - sodą priešais sutinkame ir patį besišypsantį jauną vyriškį. Netrukus jau klausome kantriai maloniu balsu mums pasakojamą slėnio, šeimos, darbų kiekio, mokesčio istoriją ir perdaug nesipriešindami susimokame po 1000 vietiniu franku, maždaug 8,5 eurų mokestį. Einame kartu per kaimą pro katalikišku kryžiumi išskirtą atvirą bažnytėlę, suręstą ant senovinės juodų akmenų platformos. Dar klausome pasakojimo apie paskutinius šio slėnio karalius, apie milžinišką kojos storio ungurį, kurio nereikia bijoti, kai brisime pakeliui per vieną iš aukštutinių upelių ir nejučia, tarsi norėdamas užbaigti savo istoriją, pasakotojas stabteli. Sustojame ir mes. "Gal sugrįžę iš krioklio norėtumėte papietauti? Vietinė šeima savo namuose mielai jums paruoštų gerus pietus. Vištienos, puason cru, salotų, dar nedidelį desertą. Tikrai labai skanu. Kainuotų? 1000 frankų žmogui". 

Šitas 1000 frankų mus gerokai labiau pradžiugina nei pirmasis. Taip! Žinoma, mes norime tokių pietų. Mes šešiese."Tada prašom štai čia pasukti į šoną iš keliuko ir susipažinti su šeimininkais" - paaiškėja stabtelėjimo priežastis, kuri pasirodo buvo visai neatsitiktinė. Tiesiai per sodelį jau matyti nedidelis namelis, kaip čia įprasta - atviromis sienomis, be langų, kad vėjas išpūstų karštį, bet su plačiu stogu nuo tropinio lietaus ir medine, gal 1,5 metro aukščio sienele aukštyn nuo grindų. Prie durų jau pasitinka vyresnis, šelmiškai malonus vyriškis su linksma nevisų dantų šypsena, bei jo rūpestinga žmona. Matosi, kad jam labai patinka bendrauti su atvykėliais, bet galiausiai sprendžia čia tikrai ji. "Six personnes, elles arriveront à midi ou douze heures et demie "- dėsto mūsų vedlys pietų šeimininkams patardamas kiek maisto ir kelintą valandą reikėtų paruošti. Maloniai atsisveikinę esame palydimi per sodelį į kitą pusę, kur netrukus jau vėl grįžtame į kelią.

Tai jau antrasis krioklys Markizuose, su kuriuo norėtume susidraugauti. Ar bent jau atsargiai paflirtuoti. Šitas - gerokai solidesnė asmenybė. Krenta beveik nuo 400 metrų aukščio vulkaninio bazalto laipto žemyn tiesiai į ekvatorinių džiunglių glėbį, stengdamasis visą viršutiniame salos plato surinktą gėlą vandenį sąžiningai, kuo greičiau pristatyti jo didenybei Ramiajam vandenynui. Žinoma, pakeliui juo pagirdant vešlią tankmę ir jos gyventojus, įskaitant ir mūsų sutiktuosius. Didžiausias Polinezijoje. Link jo veda senasis Karalių kelias, grindinys, prieš šimtus metų sudėtas iš juodų, to paties vulkano sukurtų bazaltinių akmenų. Atsistojus ant tokio grindinio fragmento norisi pajusti tuos, kurie čia mirė atiduodami visas jėgas, nešant, keliant, tvirtai sukyliuojant kiekvieną riedulį, kiekvieną uolos gabalą. Norisi įsivaizduoti tuos, kuriems šis kelias buvo sukurtas, einančius juo slėniu aukštyn. Aplink tarp medžių, augmenijos apraitytos dunkso akmeninių paepae platformų grupės. Istorija pasakoja, kad ant šių, nuo žemės paviršiaus pakeltų ir horizontaliai išlygintų juodo bazalto akmeninių platformų senieji šių salų gyventojų protėviai statė savo medines gyvenamas prieglaudas. Dabar jos atiteko drėgnam tropiniam miškui, nes nebeliko to 100 tūkstančių žmonių, gentimis gyvenusių čia, šitose salose iki pasirodant baltiesiems. Mums. Baltai čia lyg ir nebuvo atklydę. Užtat kai kuriems vakarų europiečiams pavyko prapuldyti beveik viską. Buvo likę tik gal 4 tūkstančiai. Iš šimto. Dabar jau apie 10 tūkstančių, bet iki šimto skolos grąžinimo dar labai toli. Užtat ir tiek paepae kol kas niekam nereikia. Tik mums. Pakeleiviams, užsigeidusiems krioklio pažinties, pakeliui kopiant pamatyti. Gali laisvai pasirinkti ką su tuo nori daryti – patogiau ant krašto prisėsti poilsio, nusipaveiksluoti atminčiai, pajausti istoriją ar gal net lašelį kaltės už savo rasės neteisybę. Bet kuriuo atveju – ačiū už tokį nekasdienišką pasirinkimą.

Kelias nevargina. Tankmė saugo nuo beveik zenite virinančios saulės, kelias, o vėliau - takas kyla pamažu, skaudžiai geliančių vietinių musyčių nono ne tiek jau ir daug. 5 upelių perbridimai ir peršokinėjimai atgaivina vėsiu, gėlu vandeniu. Kuprinėje atsineštas sultingas pamplemousse suteikia dozę vitaminų ir energijos, o tiesiog ant kelio išgriuvusi metrinė bananų kekė jau turi keletą geltonai prinokusių, neblogai pasotinančių saldžiųjų egzempliorių. Jie tiesiog nugriuvę ant kelio. Nejaučiame turį kieno nors atsiklausti juos valgydami. Užtat slėnio sienų skardžiai jau pradeda spausti. Takelis jau lyg atsiprašydamas vos telpa vienos tokios dešimtmetrinėmis medžių šaknimis apraizgytos sienos papėdėje. O štai paskutinis šimtas metrų jau visiškai apsuptas. Ir tik užvertus galvą supranti kodėl pakeliui buvo ant kartono ranka užrašytas perspėjimas apie mirtiną pavojų ir su vandeniu krentančias uolas – skardžiai į viršų kyla neigiamais kampais, štai ten viršūnė jau labiau išnirusi virš pagrindo, nei apačia. Per tropinę liūtį nenorėčiau čia patampyti fortūnos už ūsų. Smagu jausti, kad čia mūsų laukia – MakeMake tatuiruočių meistras Hiva Oa saloje sakė tik neseniai nurimo lietūs, prieš mus 3 mėnesius be atvangos pylė.

Krioklys toks didelis, kad šalia stovint jo niekaip nepamatysi. Tiksliau sakant žmogus toks mažas, kad niekaip negali lygintis su tokiu kriokliu. Tako šeimininkai išsprendė šį gamtos netobulumą prakirsdami lapiją priešingoje slėnio pusėje, ten, kur takas iš pagarbaus atstumo mažaūgiam gyvūnui – žmogui suteikia platesnę panoramą. Taip jis tikrai didelis! Net iš tokios pagarbios distancijos. O kai prieinu visai arti, prie apatinio baseino, į kurį su griausmu visus tuos šimtus metrų nuskridęs trenkiasi Vaipo vanduo pradedu jausti energijos antplūdį ir kažkokią mistinę trauką. Čia mano energijos įkrovimo kanalas! Kiekvienas jį turime skirtingą. Laimė, kai randi kur ir kuris tavo. Mastyti nereikia, kuprinę į šalį ir kojos pačios veda ten kur reikia. Tiesiai į krioklį. Rankos tarp uolų savaime randa pralindimus į vidinį krioklio kiemą, tarsi ten jau nekartą buvusios. Trenksmas toks, kad norisi iš visų jėgų rėkti ir tapti jo dalimi, vandens purslai iš tiesų yra debesis, lekiantis patrankos greičiu, klijuojantis akių obuolius ir gniaužiantis kvapą. Metalo kietumo srautas, skaudžiai kertantis odą - visai šalia. Bet stebuklas – čia pat ir atskiras kambarys krioklio svečiams – erdvi grota dešiniau pagrindinio srauto verdančio katilo. Vandens joje iki kaklo, kai kur ir dar giliau. Gėlo vandens. Ir sprindiniai vėžiagyviai drumstame vandenyje kojas pažnaibo. Užtat ten yra vietos suvenyrų. Mažų ir didesnių medžio gabalėlių, apvaliai nugludintų krioklio sraute. Net ir tuo pasirūpinta! 

Užteks. Baterijos prikrautos. Vanduo šaltas. Dabar jau žemyn. Atbuline tvarka: uolų takas, upelių brastos, džiunglės, Karalių kelio grindinys, tropinis sodas, pirmosios sodybos, raumeningi tatuiruoti vyrai tamsiais veidais ant žirgų susiruošę į gretimą slėnį laukinių kiaulių medžioti. Mūsų pietų namelio stalas jau padengtas. Lauke prie žemų įėjimo vartelių išvestas vandens čiaupas, o po juo galima patogiai atsistojus pakišti kojas. Nekyla abejonių, kad visi įeinantys į namus jame plaunasi kojas. Pagarba namams. Ji čia kitokia. Reikia išmokti naujas pamokas. Prieš savaitę pradėjome pamokas - Fatu Hiva salos Hanavave kaimelio parduotuvėlėn įeidami žmonės lauke palieka nusiautą apavą. O čia jau iškart plaunamės kojas. Šeimininkė dar kažką kepa keptuvėje. „Qu'est-ce que vous faite ici ?" Ji kepa bananus. Nulupa, perpjauna išilgai per pusę, deda keptuvėn į įkaitusį aliejų ir netrukus jau turime pilna lėkštė rusvų, karamelinio saldumo keptų bananų. Šmaikštuolis seneliukas iš daug pietų ir vakarienių mačiusios orkaitės traukia smagiai apskrudusius vištienos gabalėlius. Ant stalo jau padėta stambiai sutarkuotų salotų. Gal agurkas?, „ne, čia žalioji papaja“ – mikliai atsako šeimininkas. O čia kas stiklainėlyje - uogienė? – „čia naminis padažas salotoms“. Dar ryžiai. O čia tikrai neaišku kas – „naminiai gnocchi su šviežiu kokoso pienu“, taigi čia kaip močiutės kleckeliai mūsų kaime, tik kokoso ten nereikėdavo! Aukštuose vandens buteliuose tikrai kažkas ne iš parduotuvės, - “Qu'est-ce que c'est?” “C'est citronade”- šeimininkė ištraukia dar vieną naminio citrinų gėrimo butelį iš šaldiklio.

Ragaujam, valgom, kertam palinkę, pasūpuodami galvą, mykdami ir inkšdami iš malonumo. Ne, negali būti dėl to kad išalkome nuo krioklio, tikrai skanu. Labai skanu. Neišpasakytai skanu! “Dar tuoj atnešiu poisson cru” – neleidžia užsimiršti šeimininkė. Jos poisson cru kitoks, be salotų ir kitų priedų, tiesiog gabalėliais supjaustytas žalias tunas, su šiek tiek žalio svogūno ir gausiai užpilta kokoso pienu. Taip. Ir tai be galo skanu. Ledinis citronade atgaivina, stiklinė po stiklinės. Keista, bet maistas atrodo neužima skrandyje vietos, lengvai gula vienas patiekalas prie kito, kažkaip harmoningai sutaria tarpusavyje. Dar saldieji kepti bananai, jų atrodo neliks pirmiausiai. Kai kurių patiekalų jau nebelikę, šeimininkai paslapčia šypsosi ir vis dar pasitikrinimui paklausia ar viskas gerai. Žinoma! Taip gerai atrodo dar niekad nebuvo! Negi maistas gali suteikti tiek malonumo?! Tai nuostabu. Tai geriausias sprendimas, kokį tik galėjome priimti šiandien!

Ant sienų kabo daug išdidintų nuotraukų – jaunuoliai, sporto ir šokių kolektyvai – išdidi šeimos atžalų istorija. Sočiai pavalgius, laimingais veidais galima ramiai pakalbėti apie šeimą. „Sūnus Kanadoje, 3 mėnesius padirba ir porai savaičių parvažiuoja namo, va kaip tik grįžta dabar šventėms, juk už poros dienų Liepos 14-oji, bus didelė šventė Taiohaie, eisenos, pasirodymai. Iš viso turime keturis vaikus, o štai čia anūkėlės, turim jų jau šešias“ – išdidžiai dėsto linksmasis seneliukas. „Va dar turime svečių knygą. Įrašyk čia“ – atverčia storą mokyklinį sąsiuvinį, pilną prisegtų vizitinių kortelių su laivų ir jų šeimininkų atvaizdais iš viso pasaulio. Kai kas nepatingėjęs įrašyti malonius žodžius.

Didžioji dauguma įgulų – po 2 žmones laive. Tai krantą nusprendę palikti ir sausumos gyvenimą į pasaulio vandenyno bastūnų duoną iškeitę įvairaus amžiaus poros. Dviese keliauja lėtai, neskubėdami, išjausdami kiekvieną įlanką, pabūdami su tokiais žmonėmis, kaip mūsų šios dienos maitintojai. Keliauja daug metų. Kai kas norėdamas pasenti vandenyne, kai kas, norėdamas jame užauginti savo vaikus, kai kas pažinti pasaulį lėtai, ne pro turistinių autobusų langus. Mes ne visai tokie. Jau norime pažinti pasaulį lėtai ir kitaip, bet nepasiryžę dėl to paleisti sausumos gyvenimo. Todėl keliaujame greitu lenktyniniu laivu, kad aplenktume ramųjį, lėtą laiką ir keliaujame aštuoniese, nes tokį laivą dviese nesuvaldytų. Todėl mūsų įrašas sąsiuvinyje kitoks. Didžiuojamės juo, savimi, šalimi kurios vardo dar nėra nei viename lape.

Jau norėtume padėkoti. Tiesiu tūkstantines frankų šeimininkui, o jis taip pat šelmiškai bakstelna savo žmonos link. Ji čia tokius svarbius darbus atlieka, duok jai. Ir šitoje šeimoje valdo moterys. O vyrai tuo patenkinti. Vyrų žemėje. Henua Enana.

 

UŽSISAKYKITE MŪSŲ NAUJIENLAIŠKĮ

Užsisakykite naujienlaiškį ir gaukite elektroninį kelionių kalendorių - kada į kurias šalis geriausia keliauti.