Japonija, kuri nuolatos siekia išsaugoti dominuojantį medinį architektūrinį paveldą, yra iš ties unikali. Vakarų šalyse svarbiausia yra pastato konservavimas, per daug nekeičiant pirminio jo architektūrinio įvaizdžio. Japonijoje pagrindinis, ypatingai medinių tradicinių namų išsaugojimo būdas – periodiška rekonstrukcija, kai tam tikros pastato dalys turi būti pakeistos naujomis praėjus tam tikram laikui.

Minka arba tradiciniai japoniški namai skiriami į dvi kategorijas: machiya (miesto namai) ir nōka (užmiesčio/kaimo namai).

Machiya - tai namai statyti miestuose, kuriuose anksčiau gyvendavo pirklių klasės atstovai arba Japonijos miestų amatininkai. Taigi, namas būdavo ne tik gyvenamoji vieta, bet ir parduotuvė ar dirbtuvė. Machiya buvo statomi vien tik iš medžio, todėl tapdavo lengvu grobiu gaisrų metu ar per žemės drebėjimus. Machiya namai stovintys po šiai dienai yra kruopštaus ir sudėtingo paveldosaugininkų darbo nuopelnas. Pavyzdžiui, Kyote vis dar yra 40 000 machiya namų, kai kurie siekia net Meiji era (1868-1912).

Senuosiuose miestų skersgatviuose ir gatvelėse machiya atpažinti labai lengva. Machiya namai jungiasi vieni su kitais, sukurdami ištisą nepertraukiamą namų liniją. Machiya fasadai būdavo ganėtinai siauri, jų plotis nesiekdavo 6 metrų. Tai lėmė to meto mokesčių sistema, kai mokesčius reikėdavo mokėti ne tik už bendrą namo dydį, bet ir už fasado plotį.

Vis dėlto, siauras fasadas dažniausiai būdavo gana apgaulingas, nes slėpdavo plačią namo erdvę, kuri galėdavo siekti net 50-ties metrų ilgį. Toks išplanavimas tikrai nebuvo trūkumas, kadangi buvo galima puikiai išnaudoti visas erdves. Pirkliai priimdavo savo klientus pirmajame kambaryje, kuris vadinosi mise no ma. Šiame kambaryje vykdavo svarbiausi sandoriai.

Kuo giliau į namą žengia svečiai, tuo intymesnė darosi aplinka. Einama per koridorių vadinamą naka no ma, kuris veda svečius į privačiausias namo erdves. Trečiasis kambarys vadinamas oku no ma, buvo naudojamas kaip asmeninis kambarys arba erdvė priimti labai svarbius ir gerbiamus svečius. Vienas svarbiausių machiya akcentų yra miniatiūrinis sodas. Jo dėka į namą patekdavo daugiau šviesos. 

O dabar plačiau apie esmines tradicinių japoniškų namų detales.

SHOJI  Tradicinių japoniškų namų statyboje nebuvo naudojamas stiklas. Japonai turėjo keletą alternatyvų, leidžiančių dienos šviesai patekti į vidų. Shoji yra stumdomos konstrukcijos, gamintos iš permatomo popieriaus įtvirtinto mediniame rėme. Jos buvo konstruojamos tiek interjero, tiek eksterjero sienose.

FUSUMA  Kaip ir shoji tai yra stumdomos konstrukcijos, tačiau naudotos vietoje durų ar netgi sienų. Tokiu būdu namo vidus/kambariai galėjo būti lengvai keičiami.

ENGAWA Tai tarsi išorinis koridorius, supantis visą namą. Tradiciškai šie koridoriai atskirdavo trapius shoji ir išorines langines, saugančias nuo audrų ir vėjų. Kai išorinės langinės uždarytos, engawa tapdavo tarsi slaptu praėjimu, kuris supdavo visą namą ir galėjo būti labai siauras.

GENKAN Tai pagrindinis įėjimas į namą. Šioje vietoje grindys yra pažemintos, čia reikia nusiauti batus. Žmonės palieka savo batus atsuktus į duris ir turi būti atsargūs, kad nežengtų ant grindų su kojinėmis - genkan laikoma labai nešvaria vieta. Erdvus genkan yra svarbi namo vieta, nes čia sutinkami svečiai. Avėti batus japonų namuose yra laikoma didžiule nepagarba.

TATAMI Tai vidaus grindys, išklotos kilimėliais, gamintais iš ryžių šiaudų. Šie kilimėliai reprezentuoja tradicinį japonų gyvenimo būdą, t.y. sėdėjimą ir miegojimą ant grindų. 

CHABUDAI Tai stalai mažomis kojomis, naudojami sėdėjimui ant grindų. Dažniausiai jie statomi ant tatami grindų, bet taip pat ir ant normalių, kietų grindų.

BYOBU Tai varstomos širmos dažnai dekoruotos piešiniais ir naudotos atskirti kambarius dėl privatumo. Šios širmos buvo vienos pirmųjų sėkmingų japonų eksporto prekių į Europą. Byobu istoriškai buvo laikomas esminiu baldu, nes japonų namai nebuvo projektuojami privatumui išlaikyti. Šiandien byobu nebenaudojami pagal paskirtį, tačiau vis dar populiarūs kaip meno kūriniai.

Japonai turi ypatingą santykį su vandeniu. Visa šalis yra pilna vandens: upės, kurios vinguriuoja per visą salyną, iš visų pusių įsilieja į vandenyną. Japonai, net ir gyvendami didmiesčiuose, siekia harmonijos su gamta. Vis dėlto, vanduo yra nekontroliuojama stichija - smarkūs lietūs, taifūnai, tsunamiai, nuošliaužos... Nepaisant to, japonai myli vandenį. Ir jeigu reiktų vienintelio įrodymo, tai nenuginčijamai būtų jų maudymosi kultūra. 

Japoniškai vonia vadinama ofuro. Raidė „o“ prieš „furo“ pažymi ritualo svarbą ir garbę. Vakarų šalyse vonia (ar dažniau netgi dušas) yra suprantama kaip įprasta kasdienė veikla, kurios dėka palaikoma higiena. Japonijoje tai užima laiko ir yra vertinama kaip atsipalaidavimas, malonus patyrimas.

Esminis šio ritualo elementas – aišku po vandens – yra pati vonia, kuri šiek tiek skiriasi nuo įprastos vakarietiškos. Dažniausiai ji mažesnė, bet gilesnė. Anksčiau japoniškos vonios būdavo gaminamos iš medžio, tačiau šiandien naudojamas nerūdijantis plienas arba plastikas. Integruota sistema leidžia nustatyti vandens temperatūrą ir vandens pripildymo laiką.

Dar vienas skirtumas yra pats vonios kambarys – čia rasite tik vonią ir dušą, be tualeto. Japonijoje, prieš lipant į vonią, privaloma nusiprausti. Norint nusiplauti muilą, vanduo dubenėliais ar kibirėliais semiamas iš vonios ir pilamas ant savęs. Šiandien, dauguma žmonių šiam nusiprausimui tiesiog naudojasi dušu. Nusiprausus galima lipti į vonią. Reiktų žinoti, kad vanduo dažniausiai būna labai karštas: japonams tai itin patinka, todėl temperatūra vonioje gali lengvai siekti 45 laipsnius...

Vienas labai svarbus dalykas – vandens is vonios išleisti negalima. Kadangi nusiprausėte prieš lipant į vonią, vanduo išlieka švarus, todėl jis nėra keičiamas tol, kol nusiprausia visi namo gyventojai. Dalis japonų naudoja tą patį vandenį skalbimui kitą dieną.

UŽSISAKYKITE MŪSŲ NAUJIENLAIŠKĮ

Užsisakykite naujienlaiškį ir gaukite elektroninį kelionių kalendorių - kada į kurias šalis geriausia keliauti.