Samarkandas

Uzbekijos pasididžiavimas, vieno didžiausių ir žiauriausių valdovų istorijoje – Timūro, dar vadinamo Tamerlanu – didžiulės imperijos centras. Pasakojimai apie legendinį šio garsaus miesto grožį kaitino daugelio europiečių vaizduotę. Jį statė ir puošė Timūro ir jo palikuonių iš tolimų užkariautų šalių pagrobti ir atsigabenti architektai, dailininkai ir amatininkai. 2000 metų miestas buvo vienas iš svarbiausių sustojimų Šilko kelyje, o jo turguose grūdosi pardavėjai ir pirkėjai.

Samarkando Registano aikštė, pastatyta XIV-XVI a., daugelio laikoma gražiausia pasaulyje, ir reprezentuoja civilizaciją, kuri ypač vertino apčiuopiamą grožį. Dydžiu ji prilygsta futbolo stadionui. Iš trijų pusių aikštę supa aukštos arkos, iškilę minaretai ir trijų medresių žalsvai melsvi kupolai.

Kita akį patraukianti miesto įžymybė – XIV-XV a. Šachi Zindos mauzoliejų kompleksas. Nepaprastus terakotos, majolikos ir plytelių šedevrus sukūrė meistrai iš Persijos ir Azerbaidžiano. Šiems keramikos meno kūriniams nėra lygių Vidurinėje Azijoje. Pirmieji mauzoliejai buvo pastatyti Timūro žmonoms, jo gražiai ir jaunai dukterėčiai ir seserims, bet gražiausias Šachi Zindos komplekso objektas – Kusamo ibn-Abaso, kuris buvo pranašo Mahometo pusbrolis, kapas. Jo kapą iki šiol gaubia šventumo aureolė. Trys kelionės prie Kusamo ibn-Abaso kapo prilyginamos vienai kelionei į Meką.

Senoji Bukhara

Bukharos senamiesčio dar nepasiekė XX a., jau nekalbant apie XXI amžių, ir nors miesto įkūrimo data nėra žinoma, vietos valdžiai tai nesutrukdė savo nuožiūra 1997 metais švęsti Bukharos 2500-ąsias metines. Kaip ir Samarkandas bei Khiva, Bukhara buvo vienas iš legendinių miestų, per kurį ėjo Šilko kelias, tačiau netapo šiuolaikiniu miestu (kaip Samarkandas) ir nebuvo taip saugomas, kad iš jo išsikraustė visi gyventojai (kaip Khiva). Senosios Bukharos centre gyvena žmonės. Beveik 150 pastatų yra saugomi architektūros paminklai. XII a. Kalono mečetė ir minaretas bei prieš tūkstantį metų pastatytas Ismailo Samani mauzoliejus – vieni ryškiausių paminklų, bet dauguma senamiesčio pastatų statyti XVI a., kai Bukhara buvo chanato sostinė. Iš dešimčių karavansarajų ir turgaviečių, 100 medresių (musulmoniškų mokyklų) ir 300 mečečių, tai laikais pastatytų dykumos mieste, daugelis išliko iki šių dienų.

Apžiūrėję garsiuosius Bukharos paminklus neskubėdami pasivaikščiokite siauromis jos gatvelėmis, kuriose neoficialiai pirmenybę turi ožkos, žaidžia vaikai, o arbatinėse senukai žaidžia į nardus panašų žaidimą šišbeš.

Tolkučkos turgus

Nors posovietinės Turkmėnijos sostinės spalvos atrodo išblukusios, sekmadienio turgus Ašchabade („Meilės mieste“) sutraukia tūkstančius žmonių. Šis turgus niekuo nesiskiria nuo kitų tūkstantį metų šiame regione klestėjusių Šilko kelio turgų. Dauguma užsieniečių į šį turgų užsuka vien pramogai – čia galima nusipirkti visko, ko širdis geidžia, bet ne vieną šimtmetį žmones čia traukia būtent kilimai. Marco Polo laiške namo aprašė kilimų grožį, smulkiai apibūdino sudėtingus jų raštus, aukštą kokybę ir sodrias spalvas.

Lietuviams (tiesa, ne pačios jauniausios kartos) šis turgus ypatingas savo pavadinimu – Tolkučka. Kažkada buvęs bendriniu turgaus ar prekybos pavadinimu, jis, pasirodo, turi tikrą ir gyvą veidą.

UŽSISAKYKITE MŪSŲ NAUJIENLAIŠKĮ

Užsisakykite naujienlaiškį ir gaukite elektroninį kelionių kalendorių - kada į kurias šalis geriausia keliauti.