Taigi – į ką atkreipti dėmesį planuojant kelionę į Balį, o kokius reklaminius nutryptų vietų signalus ignoruoti? Čia pirmoji dalis. Papasakosiu apie, ko gero meniškiausią šios salos dalį – Ubudą.

Visų pirma reikėtų namuose stalčiuje palikti įsivaizdavimą, kad Balyje rasite tokių tuščių idiliškų vietų, kaip rodoma filmuose, o visų pirma – garsiajame „Valgyk. Melskis. Mylėk“. Ubudą, kuris ir anksčiau buvo mėgstamas keliautojų, šis filmas pavertė viena iš svarbiausių lankytinų vietų pasaulyje. Ir vis dėlto, žalios ryžių terasos, ūksmingos giraitės ir atokesni kaimai išsaugojo savo žavesį nepaisant vis didėjančio spaudimo. 

Balyje įsikūrę indoneziečiai – turtingesni ir labiau atsipalaidavę, nei daugelis kitų šio milžiniško archipelago gyventojų. Tai – vienintelė induistų dominuojama sala visoje musulmonų valstybėje. Balyje šeimos pajamos per mėnesį sudaro 500-700 eurų. To daugeliui visiškai pakanka, nes anksčiau pajamos buvo gerokai kuklesnės.

Dabar net sunku patikėti, bet iki 1964 metų saloje buvo tik trys viešbučiai ir mažas aerodromas. Vietos gyventojų irgi – mažiau nei milijonas. Dabar jų čia – jau virš 4 mln. Net ir po oro uosto atidarymo bei naujų viešbučių įkūrimo Balį dar ilgą laiką lankė taupūs turistai su kuprinėmis ant pečių, vėliau prasidėjo viešbučių ir masinio turizmo bumas, kurį pristabdė teroristų bombų sprogimai Kutoje 2002 metais.

Naują lankytojų bangą sukėlė jau minėtas Holivudo filmas su Julia Roberts. Laimingiausia filmo dalis nufilmuota nuostabaus grožio Ubude – toks salos viduryje dunksantis gražus regionas, į kurį atvykusios baltaodės moterys tampa dar dvasingesnės, linksmesnės ir būtinai sutinka savo išrinktąjį. Bent jau to širdimi tikisi tam tikra dalis keliautojų. Balyje išties gali sutikti daugybę vienišų ar dviese keliaujančių moterų.

Galingiausią turistų srautą priima pietinė salos dalis – Nusa Dua ir Kuta. Ten yra geriausi šios salos pliažai, plastikiniai skėčiai smėliuose ir skėtukai kokteiliuose. Ten – didžiausi viešbučiai, barai bei kitos masiniam turizmui pritaikytos pramogos. O štai Ubudas – toli nuo jūros. Bet arčiau kitos mielos tikrovės.

Dvasingumas čia tarsi tvyro tirštame tropikų ore. O gal ir meilė. Kaip kitaip paaiškinsi tas languotomis marškomis aprištas šventas skulptūras ir medžių kamienus. Kur pažiūrėsi – šventyklos, dievai, dievukai ir ryškiaspalvių gėlių aukos visai tai padangių gvardijai. Šiva, Višnu, Ganešas ir kiti šventieji spokso akmeninėmis akimis į praeivius. 

Šeima, statydama sau namus, pirmiausia turi įrengti savo sklype šventyklą, palikti plotą sodui, o jau tada planuoti gyvenamąją dalį. Tai – įstatymas, kurio visi mielai laikosi. O juodas vulkaninis akmuo, iš kurio skaptuoja šventyklų sienas ir šventųjų figūras, dievams irgi patinka. Siųsdami lietų ir saulę, jie greitai paverčia žmogaus nutašytus objektus peizažo dalimi: viskas meniškai pažaliuoja, apauga jaukiomis samanomis, vešliomis bromelijomis, ilgomis lianomis. Tik melskis ir medituok. 

Tvarka ne tik vietos gyventojų galvose ir sieloje. Tvarkos daugiau ir aplinkoje, ypač palyginus kitas salas bei panašių platumų kraštus. Balyje  nusistovėjusi tvarka ir renkantis naujagimio vardą. 

Sistema paprasta. Pirmagimis  bus Vajanas, Gede arba Putu. Antras vaikas gaus Made arba Kadek vardą. Trečiasis – Nyoman arba Komang, o štai ketvirtas – Ketut. Jei dievai dovanoja daugiau, nei keturis, ratas sukamas iš naujo. Kūdikis gauna Vajan Balik vardą – suprask, Kitas Vajanas, ir taip toliau.

Ubudas – puiki vieta pamiklinti ne tik kojas, bet ir rankas. Plaukimas plaustais gaivia putota upe karštą dieną – kas gali būti geriau?  Kai mosuodami irklais ir mėgindami neapvirsti, bet tuo pačiu nepamiršdami pasigrožėti kriokliais šniokščiame žemyn upe, galvoje sukasi mintys apie tobulai derančias spalvas: žydrynę virš galvos, žalumą aplink ir baltas putas apačioje.

O jei norisi kažko dar smagesnio – galima rinktis kopimą į vieną iš ugnikalnių. Pageidautina – patį ramiausią. Į Baturą, nuo kurio atsiveria puiki panorama į mažiau ramų didesnį kaimyną Agungą. Kopti pradedama apie antrą valandą ryto, visiškoje tamsoje, keliu per lavos laukus ir aukštyn ketera pasišviečiant žibintuvėliu. Bet kai viršuje degant kojoms pasieki viršūnę, brėkštančios dienos gaisia tampa geriausiu atlygiu ir įžanga į dar vieną šaunią dieną Balyje.

Iš ramesnių pramogų – praktiškai privalomas apsilankymas Šventajame miške, kurį seniai valdo ne žmonės, o įžūlios beždžionės. Čia jums prie įėjimo pasiūlys nusipirkti bananų kekę ar dvi, kurias kaip mat išdalinsite tiems amžinai alkaniems primatams, kurie lips ant galvos, rankų, tampys už plaukų ir kitaip smaginsis, nes juk tai labai patinka turistams, kurie leipsta juokais ir fotografuojasi su „laukinės gamtos“ atstovais.

Jei tai skamba pernelyg aktyviai, tokias iškylas galite pamiršti. O viešnagę Ubude – paversti kūniškų ir malonumų ruožu, kurio jie seniai nusipelnė. Pasaulio viešbučiai ne be reikalo taip seniai mėgdžioja Balio architektūros stilių. Privatūs bekraščiai baseinai (infinity pool), pakibę virš džiunglių, unikali mažoji architektūra, vonios kambariai be stogo – visa tai ten kainuoja gerokai pigiau, nei kituose žemynuose. 

Masažas „Karsa Spa“ salone kabinoje viduryje ryžių lauko, kur jūsų nugara, pečiais ir visu kūnu pasirūpins geriausi savo srities meistrai. Pietūs viename geriausių Pietryčių Azijos restoranų „Lacavore“, į kurį užsirašyti  patartina bent prieš dvi savaites. Viešnagė viename iš kelių dešimčių meno dirbtuvių, kur galima įsigyti nuostabių paveikslų bei kitų dirbinių, o gal tik ramiai parymoti stebint dailininko darbą. Tai – margi karoliukai, kuriuos vieną po kito reikia verti ant įspūdžių grandinėlės, prieš tai kiekvieną ilgokai pavarčius pirštuose, kad pojūtis išliktų kaip galima ilgiau. Iki kitos kelionės į Balį.

UŽSISAKYKITE MŪSŲ NAUJIENLAIŠKĮ

Užsisakykite naujienlaiškį ir gaukite elektroninį kelionių kalendorių - kada į kurias šalis geriausia keliauti.